Mikė Lilikė...Kalbant apie šių dienų literatūrinę situaciją Lietuvoje, Dalijai Kiliesienei skaudu, jog žodinė kūryba, sukurta toli nuo literatūros esančių žmonių, ignoruojama. “Toks žodis sunkiai skinasi kelią į viešumą,- konstatavo Dalija. - Kritikai net turi žodį - grafomanas. Bet kodėl tokia savęs raiška galima kituose kūrybos baruose? Štai, pavyzdžiui, žmogus, mokslų nebaigęs, moka tik kaltelį laikyti, o jau iš medžio skulptūras skaptuoja, ir jo už tai niekas prie kryžiaus nekala. Arba dailėje. Kokie įdomūs yra tapytojų primityvistų darbai. Jais domisi kritikai, juos studijuoja. O kai bandai su savo eilėmis ar proza išlįsti į viešumą, turi kaip šunelis bijoti, kad žodžiu - akmeniu “grafomanas” nepavarytų nuo Olimpo vartų”. Anot moters, todėl ir yra didelė dalis tokių, kurie rašo “vien sau”, o to neturėtų būti, nes kiekvieno žmogaus kūryba yra unikali, širdimi išnešiota.
Danutė Dunauskaitė. Dalija Kiliesienė: \"Niekada nemaniau, kad taip sunku rašyti. Ir vis tik rašau...\"/Pajūrio naujienos, (62), 2006-08-11.
|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
2009-08-16 09:52
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-28 11:07
Man oezija – tai brangakmenis. Gero meistro nušlifuotas daugiabriaunis žaižaruojantis deimantas, išreiškiantis taurią prabangą. Yra dar grafomanija, kuri grakšti, skaidri, kartais padabinta švelniu humoru, lengvai suprantama, kaip perregimas kalnų krištolo pakabutis, galintis suspindėti elektros šviesoje ir ant juodo rūbo. Ji rašoma, kad visi skaitytų, aptartų ir pagirtų. Labai dažnai taip ir būna.
Yra vaikų ir gimnazistų rašytos eilės. Tai tarsi vaivorykšte suspindę skaidrūs vandens purslai. Jos nuoširdžios ir atviros tikriems, gražiems, geriems, meiliems ir piktiems žodžiams, nors turima jų dar nedaug, o mintis, kaip prasikalantis daigas, susivijus, per tiesi ar kampuota. Bet eiles rašyti gali kiekvienas: jau išaugęs iš paaugliško rūbo, neturintis grafomano talento ir nesiekiantis poeto meistrystės. Tai tik kalbėjimas su savimi kartais iš ilgesio ar liūdnumo. Ir nesvarbu ko ilgiesi: vaikystės, ar gero oro, kažkieno padovanoto gero žodžio, ar palangėje pražystančio bijūno. Kartais gaili savęs arba kito. Juk eiliuotos buvo ir raudos. Kartais šaipaisi iš graužaties ar iš liūdesio ir taip nugeni blogą nuotaiką. Kas nežino? Juokas geriausias būdas nubaidyti chimeras. Kartais sudedi liaupsę tiems, kuriems gal bus malonu ją išgirsti. Tai kas, kad joje tik tiesos užuominos, o paiki žodžiai tariami labai iškilmingai? Čia nebūtina kalbėti filosofiškai, ypatingai gražiai ir raiškiai ar pritaikant išmoktas eiliakalystės taisykles. Gali sakyti ką nori ir kaip nori. Kas čia tokio, jei toks eiliavimas seniai išėjo iš mados, ar tokio dar nebuvo, ir temos atrodo banalios, visai nereikšmingos, o žodžiai skraido, kaip įkyrios musės? Vis tiek palengvėja. Gal palengvės ir skaitančiajam? Juk pasitaiko panašių likimų, tokių pačių jausmų, vilčių ir svajonių. Šios atsitiktinės eilės tarsi sudužusio butelio šukės. Ne ką sulipdysi. Tačiau kartais jų briaunos saulėje akimirkai suspindi. Primityvu? Taip, bet tikra ir iš širdies. Juk ir žvirbliai čirškia, o man gražu. Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-28 00:57
Beje, Einšteinas niekada nesigynė daktaro disertacijos, o mokykloje mokėsi dvejetais, bet, pasitelkęs tik savo protą, suvokė erdvės ir laiko dėsnius :)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-27 18:45
Sąžiningiausias rašymas yra tas, kuris priklauso kategorijai "vien sau'. O stovintys prie Olimpo vartų kažkuo panašūs į Šv. Petrą - raktus turi, o kiek jie proto turi, taiMES NEI KLAUSIAM, NEI MUMS TAI RŪPI. Savo profesijoje jie labai nelaimingi, bet užtat matomi. Tačiau džiugu, kad yra ir tokių, kurie tokia savo galimybe nesinaudoja. Tai labai vertas dėmesio, man regis, lig šiol niekieno nepastebėtas reiškinys.
Kitas dalykas dėl ko noriu leptelėti liežuviu, tai primytyvumas. Bent aš manau, kad būtent jis verčia būti menininku iš SAVĘS, o ne iš mokslo, ne iš studijų. Mokslai padeda sudėlioti sakinius ir įsprausti į kažkokias kategorijas kūrėjo priklausomybę, O primityvistas visuomet laisvas, visuomet lakus kaip ir jo fantazija. Bet tai nedraudžia jam būti kvailiu. Trumpiau - kūryba yra kūryba ir ji pirmiausiai reikalingą sau. Nereikia norėti, kad mano kūrybą priimtų kažkas taip, kaip aš ją išdėjavęs. O kad norim, kad taip būtų, irgi nepaslaptis. Per kelias dienas dėliojame vieną eilėraštuką, ieškodami pritarimo aukštais vertinimais. Kitaip sakant, kažko savyje dar nesureguliavę. Aš būčiau labai laimingas, kad kiekvieno rašyko kūryba būtų geresnė už mano. Būkite! Labai Jus to prašau. Ir kuo aukštenis Jūsų dvasingumas, tuo laimingesnis. Be dvasingumo poetų nebūna. Būna kompjuterinė kūryba. Kūryba pažinti technikai, o ne Žmogui. Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-23 20:10
rašyti - yra nepaprastai lengva, kai rašai būtent sau, o kitų nuomonės, komentarai, bet koks dėmesys - priimama ne kaip perspektyvinės gairės tos kūrybos atžvilgiu.
tobulėti rašyme ir rašyti savo dvasiniam komfortui - visiškai skirtingi, bet aišku, ne priešingi dalykai. :) dauguma kažkur apie viduriuką, bet tikrieji talentai, tik kraštutinumuose ;) Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-23 08:13
Dar kilo mintis visų rašančiųjų apgynimui.
Taip, amato reikia mokytis. Ne kiekvienam vaikui į rankas paduodamas teptukas - tapyti, ne kiekvienam kaltelis - skulptūrai, ne kiekvienam smuikelis ar dūda - muzikuoti, o štai žodžio, kalbėjimo meno visi buvom mokyti nuo pirmos gyvenimo dienos, todėl žodinė kūryba turi didžiausias galimybes pasireikšti. Tai kodėl profesionalus rašančius taip erzina neprofesionalų kūryba? Suprantu, studijavę kalbą, literatūrą yra geriau pasiruošę, bet nėra kitos, vien poetų kalbos, nesuvokiamos paprastiems mirtingiesiems. Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-23 07:37
Miela Mike Lilike,labai nudžiugino atkreiptas dėmesys į grafomanijos problemą. Komentaruose kartojamas jos apibrėžimas - aš žinau, kas yra grafomanija, todėl ir žeidžia, kai tuo vardu pavadinami visi neprofesionalūs rašantieji - tarsi būtų kokie iškrypėliai ar bent jau ligoniai.
Su šia tema siejasi ir D. Kajoko griežtas požiūris, kad būtina , kaip ir bet kuriam amate, tobulai įvaldyti amato reikalavimus ir jų laikytis. Ir tai sąlygina - kaip dažnai dabar žinantys amato taisykles, deja, neturi ką pasakyti, o kiek daug yra turtingų patirtim ir išmintim, bet nedrįstančių išeiti viešumon, nes nesijaučia įvaldę amatą. Iš viso, žodis amatas taip nesuderina su meno samprata - amatas visada reiškė serijinę gamybą, o menas visada laužė amato rėmus - tai ir sudaro jo prasmę ir vertę. Vaikystėj į klausimą kuo būsiu nemirktelėjusi atsakydaavau - poetė. Su metais atsirado atsakomybės suvokimas ir šiandien taip pavadinta tik susigūžiu ir, neretai, užsisklendžiu. Savo rašinėjimus vadinu kalbėjimu - žmogaus su žmogumi - jokiu būdu ne poezija. Šyptelėjau, kad Rašykų poezijos rubrika pavadinta "Eilės" - man tinka. Dėkinga Rašykams, kad taip šiltai priėmė. Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-21 19:40
Iš Liudviko Jakimavičiaus Pro Memoria gydytojui ir rašytojui Jokūbui Skliutauskui
Nežinau, iš kur jis ten eidavo, ar iš Rašytojų sąjungos, ar iš kitos vietos, bet mūsų susitikimo vieta visados būdavo ten, šalia centrinio pašto. Tų susitikimų buvo daugybė. Kartą jis man sako: "Žinai, Liudvikai, tu man esi panašus į boksininką". Aš jam atsakau: "Bet tai visiškai nesuderinami dalykai - sudaužytos smegenys ir pretenzijos būti literatu". O jis atšauna man žydiška išmintim: ar daug žinai boksininkų literatų? Jei iš tikro būtum boksininkas su atmuštom smegenim, nebūtų geresnio rašytojo už tave tarp boksininkų. Padėkoju už linksmą komplimentą, sakau: "Koks aš boksininkas, man jau pelenai iš pažastų byra". Neatsimenu, ką tada Jokūbas atsakė, bet atsakė taip, kad aš supratau: jei atsidursiu rimtoj bėdoj, jis ne vien dėl duotos Hipokrato priesaikos pagelbės, kaip padėjo ir mano dėdei. Ir man kyla daugybė asociacijų apie rašytojus- gydytojus, kurie nuolat susidurdami su mirtimi kažkaip intymiau jaučia egzistencijos dugną: Čechovas, A. Camus "Maro" Remberas ir daugybė kitų. Jie tiesiog pirštų galais jautė tą trapią ribą, ties kuria stovi žmogaus fizinis pavidalas, kurio pačiam neįmanu išsaugoti esant gydytoju ir gelbstint kitus, nesaugant savęs. Kad ir koks būtų geras gydytojas, kasdien laimintis varžybas su mirtimi, vis dėlto iš daugybės kartų vieną kartą lemta ir jam... Tokia tos šachmatų partijos logika. Neatsitiktinai čia buvo pasakyta ir apie Rytus, kur lygtis yra išspręsta ne fizikos, bet metafizikos ir dvasios amžinumo atsakymu. Toje plotmėje mes nesame išsiskyrę, Jokūbai, nors ir nebesusitiksime prie centrinio pašto. Liudvikas Jakimavičius http://www.culture.lt/7md/?leid_id=608&kas=straipsnis&st_id=3143 Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-21 10:41
grafomanija-yra liga,kai zmogus igauna rasymo priklausomybe.nepainiokite,o exmortis -tepatyli,nes visai ne i tema jo primityvizmas. pastebejau,kad rimuota,tradicine poezija jis taip vadina.rimityviai isties.atsiprasau uz rasyma be liet.raidziu.
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-21 02:14
grafomanas, tai terminas siejamas su liguistu noru rašyti ir viešinti savo kūrybą, kažkodėl tokia svetainė kaip rašyk nete, sukelia visai kitokias asociacijas, čia irgi viešuma, bet lyg ir ne tai, kaip spausdininimas knygų už savo pinigus(turiu galvoje prasto lygio)apie primityvizmą- sakykim, kad ir G. Dabrišius, poezijos pavasario laureatas, yra savotiškas primityvas. bet ne grafomanas:)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-20 22:19
Niuz ne... Grafomanas - ne tas, kuris neprofesionaliai rašo, bet tas, kuris įsivaizduoja, kad labai gerai rašo, tik yra nepripažintas, kuris žudosi, kad jį kuo daugiau žmonių perskaitytų... nes įsivaizduoja - va, išleisiu knygą, perskaitys, ir tada būsiu žvaigždė, nes mano kūryba taigi laaaabai gera. O ką pasakyti - neturi iš tiesų.
O dėl mėgėjiško rašymo - na, manyčiau, kad dabar tai jau tikrai tam yra erdvių, kur galima sulaukti ir skaitytojo, ir patarimo. Juk tam ir šita svetainė :)) Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-20 02:05
Svarbiausia nemanyti, kad esi visažinis, ar būtum tik grafomanas, ar taip vadinamas "profas", juk viskas yra tik žmonių sugalvotos laike reliatyvios savokos. Teisingo atsakymo į esminius klausimus nežino NIEKAS. Kai kurie garsiai rėkdami apsimeta arba iš kvailumo mano, kad žino, kaip viskas turi būti, kiti jais tiki, kad jie žino, o tie tuo naudojasi ir valdo vargšelius :)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-19 00:03
Nenuleisti rankų "To apsilankymo liudininkas – J.Urbšio verstoje P.O.Bomaršė knygoje „Figaro vedybos“ įrašas: „Mielai poetei Marijai Macijauskienei iš visos širdies. 1973.IV.9 Juozas Urbšys“ Ir vėl poetei… O juk aš po 15 metų pertraukos tik pradėjau spausdintis respublikinėj spaudoj ir nelaikiau savęs (kaip ir dabar) jokia poete; tai buvo ir yra bandymai save išsakyti. Ir todėl, priimdama tą dedikaciją, jaučiausi nejaukiai, nes įvardijimas poete buvo tikrai nepelnytas. Tačiau dabar suprantu, kad J.Urbšys taip ragino nepasiduoti, nenuleisti rankų. Ir aš esu nuoširdžiai dėkinga už netiesioginį paskatinimą." Marija MACIJAUSKIENĖ http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2006/03/01/atmi_01.html Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-18 07:24
...rašymas niekam nėra tabu. skaityt ar ne, tai pasirinkimas. rašykime.
|
  |
©
2001-2024 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |