Jau praejo daugiau nei menesis, o man wisdar sunku..Gal dar blogiau negu tuomet kaj tik issiskyrem.. Nors gal ne, nes tada galwojau, kad numirsiu.. Tada buwo neapsakomas sirdies tustumas lyg niekada nebebusi tu, lyg nebera tawo dalies, kuria atidawei jam, o jis sutrype wiska.. Nor jis nebuvo grubus, netgi swelnus, o ypac tame wakarelyje apsikabino mane ir sake neverkti. Bet as jau ji zinau, cia tik dar viena jo apgaule, tik dar vienas melas. Bet taip skaudu suzinoti, kad tie zodziai kajp "as tave myliu" ir buciniai buvo netikra. Taip sunku ant sirdies.. Niekam to nelinkiu, nes tai yra neapsakoma tustybe. Pasijauti kaip kvaile, galejusi patiketi graziais zodziais. Butent taip as ir jauciuosi visa si laika po issiskyrimo. Rasau jam, sveikinuosi, matau kiekviena diena. Man lb sunku matyti ji, bet as to pati noriu. Pasiilgstu jo akiu, kurios deja ziuri i mane su pasigailejimu.. Pasiilgstu tos sypsenos, kurios dabar niekada nematau nebent netycia uzklumpu ji snekanti su draugemis ir besijuokianti.. O jo sypsena yra pati nuostabiausia pasaulyje. Net nezinau uz ka as ji taip dievinu, juk sitaip likau iskaudinta. Nezinau ka atiduociau uz susitikima su juo, uz bucini su jausmais ir ta neapsakoma sypsena, kuri skirta tik man vienai.. Niekada to nebebus ir riek man susitaikyt su tuo, bet nezinau ar pajegsiu.. Per daug prisiminimiu liko..