Aukšti, aukšti kulnuoti batai. Kulniuoju gatvių plytelėm. Šypsena įsipjovusi į skruostus iki pat giliausiu vidaus smegenų. Tamsios purvinos gatvės, dažosi svajingomis spalvomis.
Kaukši kulnai, o aš žygiuoju toliau. Nebėra nukritusių lapų ant žemės, šlavėjai nušluostė juos nuo grindinio, sukrovė į juodus maišelius, pastatė pakelėse, o po keletos savaičių galiausiai ir jie pradingo ir pasaulyje pasimatė žiemos pėdsakai.
Striukę, kurią vilkiu kasdien yra didžiulis rudų lapų , dar iš rudens, prikimštas maišas. Šilta, bet sunku nešioti, todėl mano BOTUS pakeitė stilingi kaukšintys kulniuoti bateliai, kad atitiktų svorių balansą ir kad dviejų metrų ilgio kūnas galėtų žygiuoti, skrieti erdve greičiau, ir greičiau už mėnesienos šviesą, kuri yra tik atsipindys žvaigždės čiaudėjamų ugnies čiurkšlių.
Rankos kyla, sulinksta kaip viščiuko sparniukai, lakuoti batai prisipaudžia vienas prie kito, kūnas slysta dirgiu asfaltu, apsisuka rata, rata atgal, slydimas į priekį kaip riedučiais ir vėl šaunu į priekį su vėjų gūsiais, pralenkiu senstelėjusia damą, jaunstelėjusia damą, laviruoju erdve, likusių žmonių kūnai bando užkirsti man kelia  keisdami savo horizontalias kryptis eidami dešinėn, kairėn, bet mano miližino žingsniai sugeba išvengti jų lengvai .Švelniais žingsniukais prasliuogiu juos kaip šokėjas parketu lengdamasis pro kita šokančia porą.
Žibintų šviesos šoka, didžiulio miesto šviesos.Kuo greičiau judi tuo tavo matymo plotas siaurėja. Tampi koncentruotas tikslui, tikslas tave žavi ir tikslas leidžia susikiški liūdna juoda diena į kišenę ir ištraukia spindinčius batus įspradužia tavo plaukuotas pėdas į juos, ištraukia iš vidinės kišenės linksmas lūpas , prisiuva prie tavo veido, o akių paakius paadažo gražiomis dvigubos kavos atspalviais.