Stotelė

Tamsus, ūkanotas vakaras. Autobuso stotelė, stotelėje vaikinas, mergina. Lašnoja. Jis su ausinėmis, juodu paltu, savaite neskusta reta barzda, išblyškęs, akys nuvargusios-liūdnos. Ji žaliomis akimis, žalia medžiagine striuke iki kelių, raudona megzta kepure, nuleidusi akis į žemę, mindžioja kojomis balą. Jis stovi, nejuda, rankos ilgo palto kišenėse, žiūri į moterį. Ji sustoja, pakelia galvą aukštyn, jų žvilgsniai susiduria... Milisekundė... Jis nusuka žvilgsnį į gatvę, paskui į lempų šviesa, ji nunarina ją žemyn-vėl trypčioja. Milisekundė ir širdys pradeda plakti greičiau. Milisekundė ir kūnuose, kurie atrodo tokie negyvim, neįžvelgiami įsižiebia šviesa. Jų viduje pabunda iš minčių labirinto žmogus.
Jų labirintas pasikeičia tuneliu. Tunelis, jungia tarpusavio žvilgsnį...
Autobusas- ji įlipa. Jis stovi. Ji tolsta, jis staigiai pakelia akis ieškodamas jos. Ji stebi jį, jų žvilgsnis sulimpa... Milisekundė... Tunelis jungiantis juos plyšta. Autobusas nuvažiuoja.