Šitaip mes linksminamės. Daromės linksmesni. Linksmėjam. Linksim. Dienų pametėtoms akimirkoms. Kai realybė, aplipusi tarsi superglue aplimpa pirštų galus klijuojant suplyšusius batus, mus išmeta, kai mes jai nusibostame, kad ji nusibodus mums jau nieko nebestebina, būtų keisčiau pasakyti priešingai. Būtų keista jei pasakytume. Nes viską sakyti galime netikėdami, bet prieš šitai sustingstame. Tuomet tiesiog žiūriu į žydintį medį, į bikus prie suolo ant kurio sėdime, į tavo rankas jau nebe vaikiškas.