Orlova cypia plonu balseliu, bet rimtai rungtyniauja su kompiuterio procesorium;
juodas kaip velnias šuo guli kampe su augliu pašonėj;
nuo baltų neinteligentiškų sienų spokso dėl nieko nekalti prieglaudos šunys;
o už veidrody atsispindinčių užuolaidų kažkas tikrai stovi...

o Orlova cypia 'lijo, lijo, lijo', nebe lijo, nebe lijo, snigo ! Snigo, ir jau antri metai, kai sniegas bus toks liūdnas;

liūdnesnis ir už alkoholiką, rytais prie muzikinio vedžiojantį išsigandusį šunį
liūdnesnis už paliktą vaiką, ar skandinti atiduotą kačiuką,
liūdnesnis už prieglaudos ar už alkoholikų šunis, už mano šunį ir netgi už jo auglį;

nagi, Orlova, užcypk šitaip apie sniegą
-lietus laikinas, sniegas amžinas,
amžinas kaip ir stovėtojas už užuolaidų
amžinas kaip ir liūdni šunys ar šunys prieglaudose.