Ar vynuoges nešat, ar nuodą ?

Maudžia kūną, nei kairioji, nei dešinioji ranka nebekyla be skausmo. Kaip niekad aiškiai jauti turintis raktikaulius ir mentis. Kiek per kaulėtą, neįsipaišančią nugarą. Stačius, pakabą primnančius pečius. Trini apsitraukusias plėve akis, keli knapsinčią galvą. Svyra atgal. Ne, nebėra kito kelio kaip tik palikt tą mėsgalį tysot, ir vėl kilt. Link savo žaliojo miesto, kurio, (sakau visiems) - net kvapas kitoks. Link stebuklingo drėgno vakaro, link kirų klykavimų. Į savo pasakų namelį, į savo pilį... - Kelkis į gyvenimą, - sakė jie mėsgaliui. Bet aš nepastebėta išsprukau viena.

Apkeliavau savo miestą, mėsgalį palikus ant lovos. Atsisveikinau su purviniausiomis tarpuvartėmis, nepraleidau ir įstabesnės panoramos. Pritūpiau taip mėgstamoje vietoje pakeliui Žaliakalnin. Kaip maldą panosėj murmėjau lyg ir meilės žodžius. Tam ką šiandien mylėjau ir tam, ką rytoj prarasiu. Prarasiu, atrasiu, prarasiu, atrasiu, prarasiu, atrasiu, prarasiu... Pavargsiu ir kelsiuos, pavargsiu ir kelsiuos, pavargsiu ir kelsiuos, galvodama apie Konfucijų. Bėgsiu į pasaulį, griebsiu, juoksiuos ir degsiu. Perdegsiu, tėkšiu žemėn, mindysiu kojom, garsiai keiksiuos. Nurimsiu. Dairysiuos, bijosiu, spoksosiu į veidrodį. Raukysiuos. Spoksosiu į lubas. Nebejudėsiu. Užsimerksiu. Rytą kelsiuos ir bėgsiu, griebsiu, juoksiuos ir degsiu...

Sugrįšiu pas mėsgalį, sugrįšiu ten, kur sako „tavo namai“. Ten dar sako: „toks jau tas gyvenimas. „  Mėsgalis per sunkus, „namai“ per sunkūs. Nebejudėsiu. Spoksosiu į lubas. Nebeklykaus kirai. Vėl skaudės. Tysosiu tol kol išmesinės, ir kas nors gaus nešiotis mano akies rageną savoj akiduobėj. Nes „ji tokia jauna, o visa kita jau sugedę“ - sakys morge. Tada sukals medinį karstą, ir išveš į Dreverną, pakas šalia šimtamečių kriptų. Mama nenorės, nes benzinas brangus, o Dreverna per toli, bet atsimins kaip to prašiau. Kiekvieną sykį sumaniusi apravėti gėlytes, ji burbės dėl išlaidų, bet, mama... Aš niekad nemėgau gėlių. O ten, po velėna, tik mėsgalis.