kai keturis mėnesius gyveni ištremta iš savo karalystės, imi verst sylvia plath.

Geriau tegu man skauda kiekviena ląstelė,
ir pyktis purto galvą ir rankas
ir kraujo prisipildo akys,
kilimas ir grindys, ir sofa.
Geriau jau tas gyvačių apraizgytas almanachas,
kurį, žinau, mini ir dalini visiems,
tenai toli už begalybės mylių,

negu sėdėt nebyliai,
drebėt po žvaigždėmis,
žiūrėt į vieną tašką ir prakeikt
kiekvieną kartą, kai tariau "sudie",
ir skaudžiai prisiminti savo karalystę,
kurios valdovė buvo atlaidi kvailė.