Vieną akimirką viskas taip nuostabu. Širdy taip džiugu ir gera. Jautiesi lyg nuostabiame sapne iš kurio nesinori pabusti.
Šiek tiek vėliau supranti, kad tai iš tikrųjų ne sapnas, o realybė. Imi tikėti ir turi vilties, jog viskas bus geriau ir gražiau.
Tačiau po kurio laiko supranti, kad vis dėl to tai buvo sapnas iš kurio netikėtai pabudai. Ir visos viltys, svajonės, tikėjimas akimirksniu pranyksta.
O sapnai...Sapnai lieka praeity ir niekada nesikartoja. Viskas, kas buvo gražu, miela ir netikėta-staiga dingsta. Širdy lieka vien skausmas ir nusivylimas.
Mėgini suprasti kodėl? Tačiau į šį klausimą atsakymo nerandi.
Mėgini suprasti už ką? Tačiau atsakymų nėra..
Mėgini svarstyti ar dar ilgai? Tačiau žinai, kad ir į šį klausimą tau nieks neatsakys.
Lieka vien skausmas, kuris drasko širdį, užvaldo jausmus... Ir supranti,jog gimei tam,kad kentėtum.
Tada jau neberūpi niekas. Tiesiog nori kuo greičiau pasitraukti iš šio pasaulio....