...

Negalima nekęst žmogaus už tai,
Kad nieko tau nejaučia.
Negalima nekęst už tai,
Kad tu jam nerūpi.
Negalima nekęst už tai,
Kad jam tavęs nereikia.
Bet po galais
Tu jo neapkenti.

Neapkenti dėl to,
Kad jis pasiekė
Apsukti galvą
Ir sugebėjo dingti kuo greičiau.
Padarė taip,
Kad eitum tu dėl jo iš proto
Ir gyventum su viltim,
Kad jis sugrįš tuoj.

Bet jis negrįžta,
O tu vis kažko lauki
Su tikėjimu
Neapkęsdama jo
ir prakeiktų vilčių.
Lauki, kad jis sugrįžtų
Ir pasakytų tau-Myliu.

Nori, kad viskas pasikeistų
Ir kankini save
Bet žinai, kad jis negali duot tau nieko,
Tik žaist su tavimi,
Kaip su prakeikta lėle.
Žinai, kad viskas, kas jau buvo
Tai tik praeitis, Praeitis -jam,
Bet tau-sunki lemtis.

Pameni visas akimirkas praleistas kartu,
O jis turbūt net neprisimena,
Kad egzistuoji tu.
Vienintelis dalykas,
Ką jis daro-
Meluoja ištisai.
Negali pakęst to,
Nes tu jau pavargai.

Tad paleidi jį palikus viską praeitį,
Dedi ne daugtaškį, bet tašką
Ir tiesiog baigi.
Baigi, bet tik trumpam..
Nežinai kodėl ir kam,
Bet šalia padėto taško
Tu pridedi dar du taškus.
Ir pradedi viską iš naujo,
Nes pirma meilė niekad nepražus.