Keista, vėl grįžti į gimtuosius namus ir vėl viską pradėti nuo nulio... Nulis žmogaus, nulis namų ir tikriausiai nulis manęs... Puse katytės ant balto popieriaus lapo, šnibžda "pabaik mane"... bet kažkaip ir jos šnabždesys manęs nejaudina, spoksau į ją buku žvilgsniu ir mąstau, kodėl viskas taip įvyko... nejau nebuvo galima pasipriešinti likimui... Lygtais turėjau viską, na beveik viską, tai ką turėjau mane tenkino, bet ilgas kelias mane nuolat jaudino, ir vėl aš pradinei stotelei, tas pats traukinys nebegrįš... Telieka jam pamojuoti ir palinkėti gero kelio, gerų naujų pakeleivių... Skaudu, kad kelio atgal nėra... Lauksime su puse katytės sekančio traukinio, kuriame tikiuosi rasti laisvą vietą arčiau lango...