Sveikas,
nors ir susitinkame kasdien, net priklausome vienas nuo kito, bet mes dar nė karto nesikalbėjome. O juk tiek daug klausimų, net priekaištų tau turiu.
Norėčiau pradėti nuo to , kad, mano manymu, tu per daug negailestingas žmogui. Juk tavęs tiek mažai, o žmogus pravalo padaryti tiek daug. Suprask, žmogus yra netobula būtybė, ji negali, net neturi galimybės su tavimi grumtis. Pagailėk mūsų.
Kodėl tu taip skubi? Aš dar tik vakar stačiau pilį smėlio dėžėje, o šiandien jau prisiimu atsakomybę už save ir už kitus. Negi nesupranti, kad mes nebematome, kaip vęjas nupučia lapus nuo medžio, nes skubame tave pasivyti.
Pagailėk mūsų. Mes net nepastebime, kaip praeis jaunystė ir liks tik senelis, sėdintis ant suoliuko. Paitikėk, sunku mums, žmonėms, žvelgti, kaip į viršų kyla paukščiai. Paukščiai laisvi, jie nėra priklausomi nuo tavęs. Suteik mums laisvės.
Sustok, nors trumpam.
Labai prašau.
Erika