Kitiems, tiems kurie dvasiškai stipresni, gal viskas paprasčiau.
Siaubas, kiek aplinkui žmonių "nespėjusių į traukinį". Na, juk visi taip daro, ypač silpnesni, kaltina kitus, bet ne save. Ir iš vis kas čia per skirstymas į silpnesnius ir stipresnius.
Tokios mintys plūdo mane šiandien, bet tik dabar, pasibaigus dienai, supratau, jog viskas yra kitaip.
Neišlaikiau egzamino, neatsispyriau cigaretei, aprėkiau mamą, tik dėl to, kad nesistengiu pažinti savęs, įsiklausyti, ko man reikia, kaip galėčiau sau padėti. Manau, jog viskas mano gyvenime pasisuktų kitaip, jei nebūtų jausmų, sugebėčiau negailėti savęs ir užgniaužti bet kokias neigiamas emocijas. Kartais atrodo, jog tik durnius gali pamiršti savo praeitį ir tik galvoti, ką galiu šiandien naudingo padaryti. Kaip tu gali nemąstyti apie klaidas? Jos skaudina, jos moka netikėtai išlįsti į paviršių ir po truputį tave naikina. Tada pradedi jaustis menkavertis, šiukšle ir pateisini savo veiksmus tuo, kad šiukšlei neverta tapti žvaigždei, nes ji nemoka aukotis. Ji šiukšlė.
Dar pasikapsčius po savo minčių klodus randi įdomių dalykėlių, kad ta šiukšlė gali būti iš vaikystės, juk tada jausmai buvo protas.
Tėtis, mano superherojus, vertė mane pasilikti su mano būsimais mokslo draugais, o aš, naujokė, pirmokė ir šiaip nedrąsi, norėjau kuo greičiau dingti, o ne pasilikti su kažkokiais neaiškiais padarais tarp keturių sienų.
Tai jį labai supykdė ir nuvylė. Grįžus namo, jis privertė apsirengti pačiais prasčiausiai rūbais ir pasakė, jog aš būsiu niekas (beje tokia vis dar esu), šiukšlė. Susiruošus sėdome į automobilį ir nuvažiavome pas močiutę. Ten laukė mano nelabai mėgstama pusseserė. Ji buvo konkurentė kovoje dėl senelių dovanų ir meilės. Ji tą dieną buvo su labai gražia suknele. Mano tėtis pasakė su panieka, jog ji turi ateitį ir baigs mokyklą, o aš geriausiu atveju būsiu šiukšlyno direktorė.
Šią istoriją papasakojus stiprios valios ir ryžtingam žmogui, turbūt atsakytų, jog man ne kartą sakė, jog mano visos idėjos yra nesąmonė ir kad esu niekam tikęs žmogus, tačiau aš siekiu savo.
Tai nuo ko tai priklauso? Nuo žmogaus intelekto? Nuo sugebėjimų save valdyti? Nuo mūsų minčių?
Aš tai manau, geriausia tapti gangsteriu ir iššaudyti visus, kurie tau kelia blogus prisiminus, ar verčia jaustis nevykėliu.
Arba pabėgti iš savo šalies. Idėjų daug.