Prabundanti gamta

Mes visi esame įstrygę ir priversti kentėti netobulus: pasaulį ir save. Vieni save žaloja, kad taptų laimingesni, nors kad tokie niekada netampa, kiti tai daro, nes nori save sunaikinti. Kodėl aš tai darau? Nes esu beprotė, niekam nereikalinga, druna ir nieko nesugebanti ir nenorinti būti gabi. Įmanoma iš to įsivaduoti? Nemanau, nes vistiek nebusi laiminga. Būti laimingai man reiškia būti reikalingai su problemomis, su visais psichais kiekvieną pavasarį, rudenį, žiemą.
Vasarą viskas paprasčiau..
Aplinkui tiek daug švelnumo, aistros, gyvasties. Jėgų antplūdis stiprus. Giliai įkvėpi vasaros kaitros.
Pavyzdžiui, kopos. Smėlis tarp pirštų. Negyva, nudvėsusi žiurkė. Vienam tai gali sukelti juoką, o kitam baimę. Kaip gali mirti ir būti nudvėsias, kai taip norisi gyventi, mylėtis ir būti mylimai.
Konfliktai aistros įkaršty - tai lyg obuolių štrudelis su romu.
Viską atiduočiau, kad tik galėčiau pasidalinti širdyje susikaupusiu kraujo krešuliu. Aš jį išpjaučiau ir suvalgyčiau užsigerdama balta vyro sperma. Pasidalinčiau beprotiškais išgyvenimais su intelektualiu konservatyviu žmogumi, kuris tik smerkiančiai pažiūrėtų į mane ir tartų: „Protinga mergina patylėtų užuot tuščiažodžiavusi!