Širdis, tusčia. Baisiai tusčia. Prie to prisideda dar ir skausmas stiprus skausmas. Kaip nekeista tai ne dėl meilės, o gal net nežinau. Kai kas nors pasitraukia iš mūsų gyvenimo ir kai verki yra savanaudiškos ašaros ar tik saves gailėjimas kaip dabar gyvensiu. Taip kas dinksta iš mano gyvenimo yra skaudu, o dar tada kai nespėji pasakyti "MYLIU". Niekam nuoširdžiai nebuvau pasakius myliu. tai atrodo paprastas žodis, bet kai tu jį pasakai iš širdies jis įgauna prasmę labai didelia prasmę aš nepasakiau niekam myliu, o jei pasakydavau tai tik labai pavėlavus tadai kai jų nebūdavo. Šių metų aš nekenčiu visa savo esybe nekenciu kad mane palieka visi kas man nors turuputį brangųs ne meluoju tie kurie užima mano gyvenimo didžiaja vieta. Iš pradžių netenki savo draugų dvieju savo augintinių. Prisipažystu taj atrodo kvaila, bet mano vieninteliai draugai ir buvo mano šinšilos viena po kitos mirė ir jų nėra vietoj jų dbar mano širdyje tuštuma, o šendien netekau senelio ir jem nesakiau kad myliu nė karto ne vieno karto buvau šalta kaip ledas tik dabar supratau kad man jis brangus esu paprasčiause idijotė. Nenoriu netekti daugiau nieko nenoriu nenoriu nenoriu ir nekenčiu pasaulio dėl to kad jis visada iš manes atima tas kas man brangus. Bet aš nebijau tegul jis atima ką tik nori manes nepalauš nes privalau išgyventi tiek kiek man lemta ir tą kelia nueisiu aukštau pakelta galva ir jos man niekas nenulenks...