O ar jūs mąstėt apie žodžius: IN a realm Of Martial Arts, the only limit is your imagination. Šie žodžiai kalba patys už save, priverčia susimastyti ir suklusti. Ir kas mums užtveria ta didelę tvora, negalima to ir ano, taip negražu, nedaryk taip. Šiuos žodžius girdėjau nuo pat vaikystės, visada teigiau kad aš taip savo vaikams nesakysiu, kad jie darys tai ką jie mėgsta. Padėsiu jiems tobulėti, leisdama viska. Dabar savo vaikų neturiu, bet pagaunu save kaip kitiems draudžiu šį ar tą. O maža kai buvau viskas buvo laisva, viskas buvo leidžiama...nes nieko nežinojau ir kartu nieko nežinodama viska žinojau, nebijojau ėjau kur tik akys veda, o dabar? Dabar pamatau gasdinančiai atrodantį žmogu ir jau suku kelia aplink. Kaip tai ironiška. Vengiu girtuokliu, jie man smirda visom prasmėm ne tik išore bet ir siela. Bet tokių yra ir draugų rate, o kodėl jų nevengiu? Manau dėl to ,kad juos pažinojau prieš jų priklausomybę. Jų veidai dar išlikę tie patys, jie nėra kaip daugelis tu varganų žmogelių. Jie yra jaunimas, jiems dar tik po 12,15 metų o jie jau taip geria. Man jų taip gaila, taip noriu kad jie pradėtų galvot ir mestų ta bjaurią mada. Jų pačių iliuzija juos užrakina, ir kaip tada kovot su savimi? Tik tada kai tai suprasit, tik tada. Neturi jausmo, tik šalta ledinė širdis ieškanti dar vieno kuris skirs bent trupinėly dėmesio...ir kur tai ritasi? Ačiū, tikrai ačiū Tau Dieve, kad aš laiminga būdama, pažįstų tiek daug įvairių man mielų ir idomių žmonių, kurie vis dar nustebina, kurie vis dar leidžia pasijust žmogumi, kurie vis dar leidžia suvokt, kad tik mano vaizduotė gali man padėtį pagauti savajį Pegasą.