Iki išprotėjimo..iki kažkokios ribos..bet jei jos nenubrėši, nebeliks. ir nebereiks jų bijot, jos tau netrukdys gyvenimu skriet..

skausminga beprotystė, skausmingos vidinės metamorfozės..mizantropija sumišai su troškimu įsikabint į plaukus mielam nepažystamam praeiviui juodu paltu..

Muzika ir svaigulys, ašaros ir juokas, džiaugsmas ir pyktis..beskrejančios padrikai mintys.tereikia jas sudėliot į vietas ir gal aplankys ramuma.aiškumas ką ir kaip daryt?  tėkš taurę su vynu iš balkono ir žiūrėt kaip raudoni saldūs lašai sminga skausmingai žemėn.jie jaučia. aš ne. noriu jaust.

basom žingsniuot plačiu, saulėje įkaitusiu plentu, su ilgu gėlėtu sijonu, barstyt aplink save pievų gėles, dainuot nerūpestingo gyvenimo dainą, pašalint ligotą, išpuikusią širdį...

Ten kur baigsis tas kelias juodas. plytės draugiško miesto platybės..ežerai auksiniai. ten nusiplausiu savo pajuodusias kojas. žengsiu lengvai pirmyn to miesto gatvėmis. su ašarom akyse ir šypsena veide..atvira meilei, skausmui ir bet kokiam pažinimui..
Išgelbėkit kas..