Iki išprotėjimo..iki kažkokios ribos..bet jei jos nenubrėši, nebeliks. ir nebereiks jų bijot, jos tau netrukdys gyvenimu skriet..

skausminga beprotystė, skausmingos vidinės metamorfozės..mizantropija sumišai su troškimu įsikabint į plaukus mielam nepažystamam praeiviui juodu paltu..

Muzika ir svaigulys, ašaros ir juokas, džiaugsmas ir pyktis..beskrejančios padrikai mintys.tereikia jas sudėliot į vietas ir gal aplankys ramuma.aiškumas ką ir kaip daryt?  tėkš taurę su vynu iš balkono ir žiūrėt kaip raudoni saldūs lašai sminga skausmingai žemėn.jie jaučia. aš ne. noriu jaust.

basom žingsniuot plačiu, saulėje įkaitusiu plentu, su ilgu gėlėtu sijonu, barstyt aplink save pievų gėles, dainuot nerūpestingo gyvenimo dainą, pašalint ligotą, išpuikusią širdį...

Ten kur baigsis tas kelias juodas. plytės draugiško miesto platybės..ežerai auksiniai. ten nusiplausiu savo pajuodusias kojas. žengsiu lengvai pirmyn to miesto gatvėmis. su ašarom akyse ir šypsena veide..atvira meilei, skausmui ir bet kokiam pažinimui..
Išgelbėkit kas..

Kas čia mirs tokią gražią dieną...(lavoninės darbuotojas, "Grožis ir geismas") Mirė, ir daug. Negaila.

Skraiduoliai debesūnai. Išskleidę sijonus pūkuotus sklando fone žydram. Sklando. Jis žiūri dangun  juodom akim, kurios nematė dar purvo žemės. Žvilgsnis nepaleidžia tųjų. Gera.

Muzika yra gyvenimas, o gyvenimas yra viskas.

Vienumoj..siūbuoja jis sukryžiavęs kojas.
Ir liečia naktį tylumoj.
Vienumoj jis žino, jog ateis rytojus
Tik nežino to, kas nutiks jam tuoj.
Vienui vienam besėdint  begalybėj
Tyloj kuždėti lapų šnaresius švelnius
Rasos laše rytojų vėl matyti
Ir kuždėt siūbuojant Vienumoj..

Lietum Lyju.

Tylos ir Ramybės.

Išrovė mergaitė medelį laibą. Išsekusį nuo rudens. Šaknys su žemių grumstais vilkos švariai nušluotu taku. Birėjo jos, krito lapai geltoni.. Takas rudeninis..Tempė mergaitė medelį laiptais aukštyn, sunkiai kvėpavo, traukė drėgmę, vėjus to meto.  Sužvarbo rankos, išseko jėgos, o ji lipo laiptais, tempė paskui save laibąjį. Pagaliau pasiekus viršūnę įsodino jį i prilytąją daubą, kur sodri žemė. Jis atsigaus. Sužaliuos. Mergaitė sedės pavėsy jo lapų, klausys ošimo..Ruduo bus, mergaitė rinks lapus geltonus..Lapus geltonus, medelio rudenio laibo.

Noriu spalvotų lapų puokštės..ir..pajaust spanguolės cukraus apvalkale skonį burnoj. Nenoriu, kad visos žvaigždės nukristų nuo dangaus. Būtų baisu. Noriu suklijuot iš kakavinių javainių koliažą ir padovanot jį močiutei, mušamai savo dukros. Nenoriu, kad ji verktų. Noriu, kad skaudžią tiesą atspindintys statistiniai skaičiai "BIOetikos" knygoj išsitrintų iš niūriai baltų ir vienodų puslapių.. Nenoriu, kad atėjus žiemai baltą sniegą, supurvintų dulkės ir druska..Noriu atrast kažką naujo sau pačiai. Nenoriu, kad ateitų ta akimirka, kai norų ir nenorų nebebus..

Labu nakti,
Rebell

Tip tep..tip tep..žengi siauriu takeliu užvertus galvą į dangų uždengusius medžių vainikus.. šnara, čęža po kojom mirę lapai, pasakoja savo busvusį gyvenimą..
Nustok kvėpuot, užmerk akis. Išgirsk rudenį. tip tep..:)