Kojas įkišau į balnakilpes, tvirtai įsirėmiau, paėmiau sidabrines vadžias ir paraginau žirgą. Jaučiausi laukiama, nors neturėjau anei menkiausio supratimo ką aš čia veikiu. Bet galiu pasakyti, jog joti buvo malonu, taip pat ir būti šiltai sutiktai, kad ir svetimų padarų, nors tai lyg ir žmonės, bet iš tiesų tai man mažiausiai rūpėjo. Aš čia lyg ir turėjau reikalų. Viskas priminė viduramžius, bet man istorija niekada nekėlė didelio susižavėjimo, todėl smulkiau nenagrinėsiu. Štai raumeningas vyriškis priešais mane, taip pat ant žirgo, jau mojasi švytinčiu kardu, o mus apstoję žmogeliai traukiasi atatupsti. Aš, žinoma, neketinu prarasti galvos, todėl pasistengiu išsisukti nuo smūgio ir sprukti iš čia. Nežinia kodėl, kažkaip nevilioja būti užmuštai. Tikiuosi jis neseks paskui. Nors koks skirtumas. Aš vis dar šiame name, o gal tai ola ar kažkas panašaus. Kažkodėl mano poelgis visus pradžiugino ir visi ėmė ploti ir šūkauti. Įdomi detalė – jokio garso. Bet tą akimirką man tai nepasirodė taip jau ir keista. Tiesą pasakius visas sapnas buvo nebylus, nors visą laiką su kuom nors šnekėjaus. Nesvarbu. Mano žirgas buvo puikus ir, regis, aš buvau visai nebloga jojikė, bet nejaučiu pasitenkinimo šiuo sapnu. Jis lyg ir šaltas, nejaukus, kažkoks svetimas. Sąžinės priekaištų išdava. Nesvarbu. Dabar mane mažai kas domina. O faktas, jog gyvenimas tęsiasi tiesiog erzina. Ir dar ne kai kurie asmenys, gadinantys visą kontekstą. Užplūsta kupinų meilės dienų ir tų rudų akių ilgesys. Viskas praeina. Iš tiesų tai nevisai tiesa. Greičiau jau viskas nuslopsta, nueina į antrą planą, bet teigti, jog tiesiog praeina, bent jau aš, tikrai nedrįsčiau. Dar viena gyvenimo pamoka. O gal tik išdaiga ar pokštas? Nesvarbu. O gal derėtų sakyti nebesvarbu? Tiek jau to.
Tai štai, kankinama abejonių, bet vis dėlto kupina vilties, kuri miršta paskutinė (o kartu yra ir durnių motina) aš gyvenu toliau. O gal tik egzistuoju? O gal ir visai ne? Drįsčiau teigti, jog dažna mokslinės ir šiaip fantastikos dozė, veikdama mano ir taip lakią vaizduotę, skatina išties rimtai apmąstyti visus mūsų, na gal verčiau tik mano (jūs juk galite tebūti mano vaizduotės kūriniai) galimus egzistencijos aspektus. Gal vis dėlto mes gyvename (vis tiek esu linkusi manyti, jog aš ne viena) kaip toje matricoje. Gal išties negalime matyti to tikrojo pasaulio. Bet daugelis šiaip ar taip palaikytumėt mane kvaištelėjusia. O aš ir nesiginčyčiau. JIE juk dažnai stengiasi įžeisti mane dėl mano būdo ir „atversti“ į normalius žmones, na tokius kaip ir JIE. Tik kada gi JIE pagaliau supras, jog nieko JIEMS neišeis! Kad ir kaip bebūtų gaila, bet visiems vis tiek neįtiksi. Ir JIEMS vis tiek tenka taikstytis su mano keistenybėmis, nors dar neturiu visiškos veiksmų laisvės, bet šiaip ar taip mano mintys, ir pati aš seniai nardome kažkur kitur. Kita vertus, nekenčiu nardyti. Manau klampoju su visomis idėjomis ir mintimis kažkokiame keistame skystyje. Ten toks nesuprantamas darinys – aš. Kuo toliau, tuo sunkiau suprasti kas ir kaip. Apima noras pasiduoti ir tiesiog numirti. Bet juk žmonių reikia visokių, taigi negaliu tiesiog šitaip. Bent kol kas nedrįstu. Tiesą sakant dar yra nebaigtų darbų. Nors kam gali prireikti manęs ar mano darbų? Ak, nesvarbu.
Šiandien, tiksliau – šiąnakt taip ramu. Kaip tik pasitaikė reta proga pasimėgauti šiuo civilizacijos užkampiu. Kur aš? Nesvarbu. Žino tie kam reikia žinoti. Ir vis dėlto mielai priimčiau kiekvieną. Gertumėm arbatą, grožėtumėmės žvaigždėtu vasaros dangumi ir mėglautumėmės tyla. Argi ne taip, mano rudaki? Bet tai tik fantazija. Nesvarbu. O kas gi svarbu? Jūs – visi kartu ir kiekvienas atskirai. Vienatvė visuomet buvo mano palydovė ir visuomet man patikdavo, kol dar nebuvo jūsų. Kartais norisi už tai ant jūsų pykti, bet neverta, nesinori. Sunku dabar paskęsti vienatvėje. Jūsų ilgesys užgraužia negyvai. Imu pykti ant savęs, kyla noras bėgti kažkur ir kažką daryti, lyg tai atidangintų jus čia, bet gi ne. Noriu tikėti, jog išties jūs visuomet čia. Nesvarbu kur tas „čia“ yra. Galbūt tik saldus sentimentalumas, begalinė banalybė, bet nepaneigiama tiesa. Ak, tas pareigybių saistomas gyvenimas. Ir vis dėlto jis niekad nesibaigia.