Žodžiai rievėm medinio altoriaus
Į naktį per žiemą
šunim pradvisusiais dvokiantys

Kasryt nuo rasos
prakaituotom kaktom
egzistenciniam nerimui srūvant
Patrimbais praskylant pakaušiui

Tu vis toks pat:
lyg alijošium apaugęs
sūržemy, vidury dykvietės,
toks mažas homunkulas,
rūpintojėlis kasdienio šalikelėj -
kelio nerodai, bet kas rytą keliesi.

O aš vis dar skęstu
sraigių dervoj
nusiprausiu Tavim

ir eisiu išgert.