-Grietinele, meile, smilkalai..

-Netinka!

-Kodel?-surinku neramiai...

-Netinka...

-Kodel???

Uzdarai duris paskui save ir palieki mane viena...

viena su mintimis...

kazkur toli esnaciomis mintimis... Mintimis apie Ji... dabar jau apie Ji... Jis atsirado netiketai... is kazkur... Net nezinau is kur... Bet man patin ka apie Ji galvot... Patinka jaust ta ranku drebejima vos susitikus Ji.. Patinka!!! :)

-Kodel netinka?- vel klausiu.. Bet dabar taip, kad net visas daugiaaukstis nuskamba... Mama atidaro duris, nuzvelgia mane ir sako:

-Kaip tai kodel? Netinka ir viskas....

Dristu neigti si teigini.. Man nepatinka kai mama nomoka suderinti triju savaime suprantamu ir neatskiriamu dalyku : grietineles, meiles ir smilkalu... Juk tai taip romantiska...:) juk taip jauku..

-Tada visa kambari apstatom zvekem... Visas kambarys skendes ramioj zvakiu sviesoj...

-Man nepatinka zvekes!-vel surinka mama... Net nezinau kaip jai ir beitikti...

-Gerai, einu as sau.. Einu kur jus manes nerasit.. Iseinu pas savo mintis kazkur...- pasakau tyliai ir uzveriu duris..

-Ka sakei? Kazka burbejai?- paklausia mama, vis neramiai lakstanti po kambaris ir galvodama kur ka padeti... Juk sveciai atvaziuoja... O as ja kamuoju su savo mintim..

-Nieko,-pasigirsta is mano kambario.. Stoja tyla... Uzsidegu pora zvakiu... Jos tegu dega, o as svajingai ziuresiu i jas.. Man jos primins Ji... Ta, kuris gyvena kazkur..kazkur netoli..bet tuo paciu ir labai toli... Ta, kuris paverge mano sirdi... Ta, kuris istrauke mane is depresiju...

Uzdegu smilkalus.. mm... kaip kvepia... Begalvodama ka jam atsakyti i paprasta klausimuka - "Ar draugausi su manim?", atsigulu i lova ir uzmerkusi akis bandau sugaudyti mintis...