Jos akyse spindejo nepakartojamas dziaugsmas,ji shvytejo visa savo esybe. Ji maste ”ejau nepazystamu keliu ir sutikau princa”. Ji paliete jo netvarkingai nuskusta veida, ir jai tai aishku labiai patiko. Netycia savo mazais vaikishkais pirshtais ji paliete jaunystes ishtroskusi jo kuna, su juo susiliejo…jai truko zodziu. Tada ji jaute tik veja, atrode menulis jai sukasi galvoje…Jis tare…”tu man kaip ta zvaigzde tolumoje, nepasiekiama, shitla, maloni, gera, mylima”. Ji susijaudino…bet ji zinojo jos laukia kitoks likimas…ji verke …nezinodama…



Ash gryzau. Mano miestas atrode toks niurus… Ar gali isivaizduoti niuresni miesta negu jis buvo. Ivaziuojant tave pasitinka apzelusi bala ir tarybiniais laikais statyti pilki daugiabuciai. Juose gyvena zmones be veido, zmones su darbais kasdieniniaias. Jie rodos niekada nesiprausia, nes manau niekas ju to nemoke. Toji apzelusi bala jus pasitiks shiaurineje miesto puseje; pietuose taip pat ne ka geresnis vaizdas- apgriuvusios kareivines, toliau kalejimas. Visgi shiaurine miesto dalis mane labiausiai pykino, nors geru prisiminimu apie ja abstu.



Ji buvo dar visai vaikas, jos tevai ja "paliko"… Jai reikejo laukti tik menesi, nors autrode visa amzinybe. Juk ji nebuvo su savo numyleta sheima.



Kazkodel manau kad “jai” reiketu duoti varda, man tik bus lengviau apie “ja” rasyti. Pasirodo varda ne taip jau lengva duoti…nesinori parinkti bet koki. Aisku galiu paimti kalendoriu, ikisti pirsta tarp lapu, atversti ir gauti likimo skirta varda. Taciau tokia ideja nereikalauja jokios kurybos ir smegenu sukimo, be to romantiskumo siame zaidime neizvelgiu.

Deje turiu siek tiek pamirsti vardo paieskas. Tiesiog nutariau, kad kol mano rashoma istorija dar net neipusejo, perkelsiu savo uzrashus i saugesne vieta. Kas ta saugioji vieta? Hm, seniau mes rasydavom dienorashcius, kuriuos kad ir kaip besleptum, vistiek kas nors surasdavo, dabar tiesiog naudojamies tehnologijos ishradimais ir tuo galime pasidziaugti. Galima pasakyti mano sakiniai plaukioja komunikacineje sistemoje. Kodel reikia apsisaugoti? Pirmiausia bijau buti sukritikuota ar pajuokta to zmogaus kuris bandys skaityti siuos paistalus. Viskam savas laikas.

Kazkodel negaliu gryzti prie vardo paieshkos, norisi daug kitokiu dalyku pamineti. Pavizdziui siandien 2004 metu sausio menesi norejosi pradeti rashyti ne knyga o tisiog paprasta dienorashti su visais pergyvenimais,  ir pamirshimu apie stiliu ar gramatines klaidas.

Ta diena atrode pati baisiasia Vasares galvoje. Sheshi su puse meto tai dar ne pats proto spindesiu pasizymintis amzius. Jos tevai visgi isvaziavo i shiltuosius krastus, ape kuriuos jai dar ilgai ir nuobodziai bus pasakojama.

Pirmadienis, o gal treciadienis buvo pakankamai niurokas-sniegas, uzshalusi gulbiu bala, pikta kate (jos vardas buvo Nike; ji buvo pats shlyksciausias padaras pasaulyje) ir kvailoki pusbroliai.

Vasare bande suvokti savo mazom smegenelem kas jos laukia ateinancias dvi savaites. Pirmiausia ji suprato, kad su Nike bus daug problemu. Problemos neatsirado jai atejus gyventi i nama prie pelkes, jos buvo visada. Ta kate tiesiog nemego vaiku arba kitaip tariant berniuku( cia minime Vsasres pusbrolius). Kadangi kates ar katinai ish prigimties  yra ne patys protingiausi ar prieraishiausi gyvunai, Vasarei tekdavo kenteti uz visus tam padarui padarytus skausmus.

Diena su Nike prasidedavo labai vienodai: pabundi, gauni Nikes pikta pasveikinima su nagais, pavalgai tetos paruoshtus pusrycius(virtuves durys del Vasares ir Nikes saugumo buvo visada uzdarytos), eini i vaikams skirta istaiga(vadinama "vaiku darzeli"), grizti, vel pavalgai....o tada prasideda kautynes tarp mergaites ir Nikes. Ziemos tamsoje Nike blizgina akis ir laukia tavo silpnumo momento, po to puola... jeigu speji, leki i pacia artmiausia patalpa su durimis, jeigu ne-tiesiog kovoji...Ir taip diena ish dienos...

Tuo metu kai Nike galima buvo atsikratyti, tiesiog priesh jos nosi uztrenkiant duris, pusbroliai buvo tie padarai kuriu Vasare niekaip negalejo ishvengti. Adas, gerokai ugtelejes, mazaug 13-14 metu berniokas, buvo tikras padauza. Jis ir jo jaunesnis brolis Domas visada atsidurdavo paciose neitikimiausiose situacjose. Tiek mokykloje tiek kieme jie prikresdavo visokiausiu shunybiu, Vasare ne karta mate, o ir ant savo kailio patyre ka reishkia atsidurti netinkamoj vietoj netinkamu laiku. Mergaite daugiausiai nukentedavo tik per savo vaikishka nesupratima, tiesiog broliukai gerai mokejo apgaudineti. Teko jai ir ishalusi gelezini stulpa palaizyti, ir sniego gabala suvalgyti, ir kvailokais burtais patiketi.

Vasares tetule turejo rankine siuvimo mashina. Juoda, su ivairiausio dydzio gelemis prazystanciomis nuostabiausiomis spalvomis, apvaliom formom tarsi koks pasaku paukshtis ir shvytincia adata. Toji siuvamoji atrode pagaminta auksiniu ranku meistro. Nuostabusis siuvimo irankis stovejo tetules darbo kampelyje, pro ji ne karta per diena praeidavo ne tik Vasare, bet ir jos pusbroliai. Taciau neikuomet neuzkliuvusi siuvamoji viena diena tapo visu namishkiu demesio objektu.  Ta popiete Vasare per ilgai uzsiziurejo i nuostabuji daikta, o pusbroliams tik to tereikejo. Adas prisiplake pirmasis...jis irodinejo kad geletasis daiktas nera paprastas siuvimo irankis, jis ish tikruju atlieka dar keleta mergaitei nezinomu funkciju.

Jos akyse spindejo nepakartojamas dziaugsmas,ji shvytejo visa savo esybe. Ji maste ”ejau nepazystamu keliu ir sutikau princa”. Ji paliete jo netvarkingai nuskusta veida, ir jai tai aishku labiai patiko. Netycia savo mazais vaikishkais pirshtais ji paliete jaunystes ishtroskusi jo kuna, su juo susiliejo…jai truko zodziu. Tada ji jaute tik veja, atrode menulis jai sukasi galvoje…Jis tare…”tu man kaip ta zvaigzde tolumoje, nepasiekiama, shitla, maloni, gera, mylima”. Ji susijaudino…bet ji zinojo jos laukia kitoks likimas…ji verke …nezinodama…



Ash gryzau. Mano miestas atrode toks niurus… Ar gali isivaizduoti niuresni miesta negu jis buvo. Ivaziuojant tave pasitinka apzelusi bala ir tarybiniais laikais statyti pilki daugiabuciai. Juose gyvena zmones be veido, zmones su darbais kasdieniniaias. Jie rodos niekada nesiprausia, nes manau niekas ju to nemoke. Toji apzelusi bala jus pasitiks shiaurineje miesto puseje; pietuose taip pat ne ka geresnis vaizdas- apgriuvusios kareivines, toliau kalejimas. Visgi shiaurine miesto dalis mane labiausiai pykino, nors geru prisiminimu apie ja abstu.



Ji buvo dar visai vaikas, jos tevai ja "paliko"… Jai reikejo laukti tik menesi, nors autrode visa amzinybe. Juk ji nebuvo su savo numyleta sheima.



Kazkodel manau kad “jai” reiketu duoti varda, man tik bus lengviau apie “ja” rasyti. Pasirodo varda ne taip jau lengva duoti…nesinori parinkti bet koki. Aisku galiu paimti kalendoriu, ikisti pirsta tarp lapu, atversti ir gauti likimo skirta varda. Taciau tokia ideja nereikalauja jokios kurybos ir smegenu sukimo, be to romantiskumo siame zaidime neizvelgiu.

Deje turiu siek tiek pamirsti vardo paieskas. Tiesiog nutariau, kad kol mano rashoma istorija dar net neipusejo, perkelsiu savo uzrashus i saugesne vieta. Kas ta saugioji vieta? Hm, seniau mes rasydavom dienorashcius, kuriuos kad ir kaip besleptum, vistiek kas nors surasdavo, dabar tiesiog naudojamies tehnologijos ishradimais ir tuo galime pasidziaugti. Galima pasakyti mano sakiniai plaukioja komunikacineje sistemoje. Kodel reikia apsisaugoti? Pirmiausia bijau buti sukritikuota ar pajuokta to zmogaus kuris bandys skaityti siuos paistalus. Viskam savas laikas.

Kazkodel negaliu gryzti prie vardo paieshkos, norisi daug kitokiu dalyku pamineti. Pavizdziui siandien 2004 metu sausio menesi norejosi pradeti rashyti ne knyga o tisiog paprasta dienorashti su visais pergyvenimais,  ir pamirshimu apie stiliu ar gramatines klaidas.

Ta diena atrode pati baisiasia Vasares galvoje. Sheshi su puse meto tai dar ne pats proto spindesiu pasizymintis amzius. Jos tevai visgi isvaziavo i shiltuosius krastus, ape kuriuos jai dar ilgai ir nuobodziai bus pasakojama.

Pirmadienis, o gal treciadienis buvo pakankamai niurokas-sniegas, uzshalusi gulbiu bala, pikta kate (jos vardas buvo Nike; ji buvo pats shlyksciausias padaras pasaulyje) ir kvailoki pusbroliai.

Vasare bande suvokti savo mazom smegenelem kas jos laukia ateinancias dvi savaites. Pirmiausia ji suprato, kad su Nike bus daug problemu. Problemos neatsirado jai atejus gyventi i nama prie pelkes, jos buvo visada. Ta kate tiesiog nemego vaiku arba kitaip tariant berniuku( cia minime Vsasres pusbrolius). Kadangi kates ar katinai ish prigimties  yra ne patys protingiausi ar prieraishiausi gyvunai, Vasarei tekdavo kenteti uz visus tam padarui padarytus skausmus.

Diena su Nike prasidedavo labai vienodai: pabundi, gauni Nikes pikta pasveikinima su nagais, pavalgai tetos paruoshtus pusrycius(virtuves durys del Vasares ir Nikes saugumo buvo visada uzdarytos), eini i vaikams skirta istaiga(vadinama "vaiku darzeli"), grizti, vel pavalgai....o tada prasideda kautynes tarp mergaites ir Nikes. Ziemos tamsoje Nike blizgina akis ir laukia tavo silpnumo momento, po to puola... jeigu speji, leki i pacia artmiausia patalpa su durimis, jeigu ne-tiesiog kovoji...Ir taip diena ish dienos...

Tuo metu kai Nike galima buvo atsikratyti, tiesiog priesh jos nosi uztrenkiant duris, pusbroliai buvo tie padarai kuriu Vasare niekaip negalejo ishvengti. Adas, gerokai ugtelejes, mazaug 13-14 metu berniokas, buvo tikras padauza. Jis ir jo jaunesnis brolis Domas visada atsidurdavo paciose neitikimiausiose situacjose. Tiek mokykloje tiek kieme jie prikresdavo visokiausiu shunybiu, Vasare ne karta mate, o ir ant savo kailio patyre ka reishkia atsidurti netinkamoj vietoj netinkamu laiku. Mergaite daugiausiai nukentedavo tik per savo vaikishka nesupratima, tiesiog broliukai gerai mokejo apgaudineti. Teko jai ir ishalusi gelezini stulpa palaizyti, ir sniego gabala suvalgyti, ir kvailokais burtais patiketi.

Vasares tetule turejo rankine siuvimo mashina. Juoda, su ivairiausio dydzio gelemis prazystanciomis nuostabiausiomis spalvomis, apvaliom formom tarsi koks pasaku paukshtis ir shvytincia adata. Toji siuvamoji atrode pagaminta auksiniu ranku meistro. Nuostabusis siuvimo irankis stovejo tetules darbo kampelyje, pro ji ne karta per diena praeidavo ne tik Vasare, bet ir jos pusbroliai. Taciau neikuomet neuzkliuvusi siuvamoji viena diena tapo visu namishkiu demesio objektu.  Ta popiete Vasare per ilgai uzsiziurejo i nuostabuji daikta, o pusbroliams tik to tereikejo. Adas prisiplake pirmasis...jis irodinejo kad geletasis daiktas nera paprastas siuvimo irankis, jis ish tikruju atlieka dar keleta mergaitei nezinomu funkciju.

(Ash noriu kad taip prasidetu mano knyga)