Vakaras.. Pakeliui. Iš savo - į juodą miestą. Milijonai piktų snaigių lekia į mane, taip ir nepasiekdamos savo tikslo. Jų norai lediniais kristalais paversti mano mintis skrieja ir dūžta į rasotą stiklą. Nuo realybės, nuo kitų žmonių atsiribojus klaidžioju beribėj erdvėj. Kur esu, primena tik į purviną kelią įsmeigtos, bet nieko nematančios akys ir lyg iš toli, nors visai šalia skambanti muzika.. Avarija [ kodėl avarija..toks techniškas žodis.. Geriau mirtis, nereikia bijoti baisių dalykų] iškyla tiesiai prieš jas. Trečią dieną iš eilės.. Kraupoka.. Ar taip galima?.. Sklinda malonus vyro balsas, ir ore plaukia jo žodžiai ' it's good to know that you're alive..' . Sunkiai iš griovio traukiamos mašinos. Mašina ir mašina. Mašina ir buvusi mašina. O stovintis nekaltas medis turės laikyti visa tai savyje. Visi pamirš, jis vienas žinos. Laikys, saugos, ir niekam neišduos, kas jį sužeidė. Kas, ko jau nebėra. It's good to know that you're alive. O, gyvenime..