idealistė

kartais nušoku žemyn nuo savo debesies. pas jus.
kurie myli ir keikia. pas kvailius, realistus.
aš pasaulį nutapius mažyčiais spalvotais sapnais
dar tikiuos, kad rimtuoliai už mano svajones atleis.

taip norėčiau ir tau pasakyt, kad turėsi draugų,
kad nemirs niekad meilė, ir taika sklis kartu...
bet vos spėjus pasukt realybės keliais
traukia rūpesčių liūnas savo ilgais nagais.

didelis blogio trintukas naikina mažas lėles,
tarpdury stovi bildukas, valgantis mano eiles.
kažkas klūpi ir verkia, dangsto kojas basas,
o kažkas mane smerkia, kad niūniuoju dainas...

pasiilgstu, labai pasiilgstu meilės snaigių šiltų,
gal todėl bijau kristi ir tik ją teskleidžiu...
bet ugnies žemėj daug, tad lengvučiais sparnais
aš klajoju po saule, laukdama, kas ateis...

tai pakylu, tai leidžiuos, išsklaidydama dulkes,
verdama slaptus stalčius, kad galėčiau prigulti...
nespalvotos apgaulės glosto lipniaisiais pirštais,
kol matau, kaip pasauly pamažu laimė miršta...