Amerikiečių poetas, žurnalistas, eseistas, leidėjas. Gimė Niujorko valstijoje, Long –Ailende. Buvo antras iš devynių vaikų. Mama – Luiza van Velzor Vitmen, tėvas – Valteris Vitmenas (stalius). Poeto dėdė buvo vergvaldys, turėjo savo fermą, iš kurios jų šeimai teko nedidelis žemės sklypas, kur ir buvo pastatytas jų namas (dabar rašytojo muziejus). Motina buvo Olandijos fermerio duktė, bet tolesnės jos giminės šaknys siekia jūreivystės amatą.
Valtas Vitmenas (Walt Whitman) vaikystėje buvo prisirišęs prie geraširdiškos ir rūpestingos motinos, tačiau būti savarankišku išmoko iš tėvo, kuris buvo rūstus, linkęs greit supykti. Tėvas draugavo su T. Peinu (švietėjas – demokratas), žavėjosi socialistų – utopistų idėjomis. Kai sūnui suėjo 4 m., tėvai persikėlė gyventi į Brukliną. Čia jis lankė vidurinę mokyklą. Tuo formaliai ir baigėsi jaunojo Vitmeno mokymasis. Paskui jis dirbo pasiuntiniu, mokėsi raidžių rinkėjo darbo. Dirbdamas spaustuvėje suprato, kas yra meninės prozos kūrinys. Nuo 16 iki 21 m. rašytojui teko pabandyti visokių užsiėmimų: spaustuvininko Niujorke, mokytojo Long – Ailende, pakui steigti ir visus metus leisti savaitraštį „Long – Islander“, pradėti rašyti seriją laikraštinių apybraižų Saulėlydžio užrašai iš mokyklos mokytojo užstalės (Sun-Down Papers from the Desk of a Schoolmaster). 1841 m. gegužę nutraukė pedagoginę veiklą, grįžo į Niujorką, vėl dirbo raidžių rinkėju, užmezgė ryšius su demokratų partija. 1842 m. pavasarį pradėjo redaguoti dienraštį „Aurora“, tačiau nesutarė su savininkais ir buvo atleistas. Vėliau ketvertą metų arba redagavo, arba leido demokratų partijos leidinius. Nuo 1842 m. rimtai ėmėsi literatūrinio darbo. Rašė sentimentalius apsakymus ir eilėraščius, kuriuos noriai spausdino „Democratic Review“ ir į jį panašūs leidiniai. 1842 m. pagal užsakymą parašė romaną Franklinas Evansas arba girtuoklis (Franklin Evans, or the Inebriate), apie kurį vėliau nenorėjo nė girdėti. Keletą mėnesių dirbo „Long – Island Star“ redakcijoje, o vėliau pradėjo redaguoti vieną geriausių sostinės dienraščių „Brooklyn Eagle“.Vedamuosiuose poetas stojo už vakarinių teritorijų prijungimą (vyko Amerikos – Meksikos karas) ir jų atidavimą laisviems fermeriams (ne vergvaldžiams). Šio požiūrio šalininkai pralaimėjo ir 1848 m. poetui teko palikti laikraščio redaktoriaus pareigas.
Praėjus tik keletui dienų jam pasiūlė redaguoti ką tik įsteigtą laikraštį „Kresnt“. 1848 m. pradžioje V. Vitmenas, su jaunesniu broliu Džefu, jis atvyko į Niu Orleaną, kur buvo redakcija. Brolis dažnai sirgdavo, o pačiam poetui, dėl spausdinamos medžiagos peripetijų, neretai tekdavo susiremti su leidėjais. Dėl to, tų pačių metų gegužyje, V. Vitmenas grįžo į Niujorką. Čia jis nutarė įsteigti ir leisti savo laikraštį, kuriame būtų skelbiamos „laisvų žemių“ apgyvendinimo idėjos. Pirmasis laikraščio „Brooklyn Freeman“ numeris pasirodė 1848 rugsėjo 9 d., bet kilus gaisrui redakcijoje sudegė. Tų metų rinkimuose Niujorko valstijose demokratai pralaimėjo. Vėl pamažu atsinaujinusi, 1849 m.rugsėjį laikraščio leidyba galutinai sustojo. V. Vitmenui beliko publikuoti savo darbus Niujorko ir Bruklino laikraščiuose. 1857 – 1858 m. rašytojas dar redagavo „Brooklyn Times“, bet po to jo žurnalistinė – redaktorinė veikla, kaip jis pats nutarė, turėjo visiškai pasibaigti. Be abejo, jam bet kuris laikraščio savininkas būtų patikėjęs redaktoriaus postą, bet rašytojui įkyrėjo nuolaidžiauti ir amžinai ieškoti kompromiso su laikraščių savininkais.
V. Vitmenas tuo metu gyveno neniekindamas jokio darbo, nes trūko lėšų pragyvenimui. 1852 – 1854 m. dirbo statybininku, 1855 m. pradėjo ruošti išleidimui eilėraščių rinkinį Žolės lapai (Leaves of Grass). Paruoštos knygos niekas nenorėjo išleisti. Poetas knygą išleido savo lėšomis. Rinkinyje buvo 12 eilėraščių, plati įžanga ir daug iliustracijų. Įžanginė poema vėliau buvo pavadinta Daina apie save (Song of Myself). Vietoj vardo ir pavardės buvo įdėta darbininkiškais rūbais apsirengusio poeto graviūra. Įžangoje jis prisistatė kaip Uoltas Vitmenas, Manheteno sūnus ir joje buvo nagrinėjama žmogaus būties prasmė, žmogiškos prigimties dieviškumas, kūno ir dvasios vieningumas, gyvenimo formų evoliucija, visų gyvų būtybių lygybė, amžinoji sielos kaita, kai gimstama, mirštama ir vėl iš naujo gimstama.
Pastarąją knyga labai gerai įvertino R.U. Emersonas. Jo laiškas knygos autoriui Valtui Vitmenui taip paveikė poetą, kad 1856 m., rinkinį papildęs naujais eilėraščiais, išleido pakartotinai. Pradžioje puikavosi R.U. Emersono laiškas. Kritika ignoravo knygą.
Poetas, įvertinęs savo situaciją, vėl ėmė redaguoti „Brooklyn Times“. Po dviejų metų po to kai i neteko šio darbo, grįžo prie knygos Žolės lapai. Ėmė ruošti naują jos leidimą. Knyga pasirodė 1860 m. Didelius pataisymus knygoje įtakojo prasidėjęs JAV Pilietinis karas (1861 – 1865 m.). Iš visų poeto knygų pastaroji – pati geriausia. Joje įdėta net 124 nauji eilėraščiai. Jie apjungti į ciklus Demokratinės dainos (Chants Democratic), Adomo vaikai (Children of Adam), Kalamus (Calamus). Karo metais V. Vitmenas parašė patriotinį kūrinį Muškit!, muškit! būgnus! (Beat! Beat! Drums!). Tokiu pavadinimu po karo (1865 m.) pasirodė ir poeto eilėraščių knyga.
Po karo Valtas Vitmenas Vašingtone tarnavo įvairiose valstybinėse įstaigose. Net vidaus reikalų ministerijoje. 1865 m. savo lėšomis išleido poetinį eilėraščių ciklą apie pilietinį karą ir eilėraščių A. Linkolnui atminti (Kai pavasarį prieš mano namą žydėjo alyvos ir O Kapitone! Mano Kapitone!). 1867 m. išėjo ketvirtas, o 1871 m. penktas Žolės lapai leidimai. 1868 m. su šio rinkinio eilėraščiais leidėjas U. Roseti supažindino Anglijos skaitytoją. Anglijos kritikai poeto eilėraščius įvertino labai gerai.
1873 m. Valtą Vitmeną ištiko paralyžius. Vašingtone dirbti jis nebegalėjo, persikėlė gyventi pas brolį verslininką Džordžą į Niu Džersį (Kamdenas). 1873 m. mirė poeto motina. Jį patį tada prižiūrėjo H. Traubelas, kuris visus pokalbius su poetu užrašinėjo ir 1908 – 1964 m. juos išspausdino penkiatomiame leidinyje.
Ištikima poeto draugė Anglijoje Ana Gilkrist, atvyko į Filadelfiją ir du metus gyveno šalia poeto. 1876 m. buvo išleistas poeto eilių, o taip pat prozos ir eilėraščių rinkinys Du upeliukai (Two Rivulets). Šiuo rinkiniu nesižavėjo Amerikos skaitytojas, tačiau jį pamėgo Anglijos skaitytojai, kur knygos greitai buvo parduotos. Sėkmė labai teigiamai paveikė poetą ir jis tiek sustiprėjo, kad 1879 m. jau keliavo po vakarines valstijas, aplankė psichologą R.M. Baką. 1883 m. R.M. Bakas išleido detalią V. Vitmeno biografiją. Poetas vėl ruošė naują Žolės lapų redakciją, kurią išspausdino Bostono leidykla „Osguda“. Ši leidykla, kilus konfliktui tarp jos ir autoriaus, atsisakė sutarties ir leidinys iki pabaigos nebuvo išspausdintas. 1882 m. jis buvo išspausdintas Filadelfijoje. Čia taip pat buvo išspausdinta prozos knyga Atmintinos dienos (Specimen Days). Kilusi V. Vitmeno nesantaika su „Osgudo“ leidykla sudomino visuomenę ir knygos buvo greit išpirktos. Už gautas lėšas poetas Kamdene nusipirko nedidelį namą. Nors ir sirgo, V. Vitmenas ruošė dar vieną Žolės lapų leidimą. Leidėjas Makėjus išleido tą knygą ir tokio pat formato V. Vitmeno prozos knygą. Tai buvo paskutiniai poeto rankomis tvarkyti knygų leidiniai. Valtas Vitmenas mirė Kamdene 1892 m. kovo 26 dieną.
Poeto kūryboje buvo tarsi naujai užčiuopta begalinio pasaulio erdvė, žmogaus ir gyvojo pasaulio formų nesibaigianti kaita ir dėl to jo poezija yra susijusi su mūsų laikmečio kosminės eros bruožais. Žmogus, kaip ir jo Žemė, tai mažiausios kosmoso dalelės ir kartais žmogus nori suvokti, kur jis yra, kas yra apie jį. O gal kaip tik tai yra pati žmogaus esmė, visas jo vidinis pasaulis? Valtas Vitmenas rašo: „Ar aš artėju į pusiaunakčio begalybę? / Ar mieguistos žvaigždės skrenda į mane? / Atrodo, ant galingo delno / Šioje bedugnėj pakibau aš pats.“ Ir dar viena žemiška poeto mintis: „Vyriškis išdidus ant žemės ir amžinybėje, bet kiekviena jo didybės dalelė yra išaugusi iš moters.“
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Žolės lapai : poezijos rinktinė / vertė A. Miškinis. - Vilnius : Valst. grož. lit. l-kla, 1959. - 434 p.
Vieškelio daina : [eilėraščiai] / vertė A. Miškinis. - Kaunas : UAB "Vada", 2002 (Kaunas : Spindulys). - 170 p.
