V. Dautartas – rašytojas, eseistas, dramaturgas, ypač pasižymėjęs kaip lietuvių nuotykinės realistinės prozos vaikams ir paaugliams kūrėjas, nors yra parašęs ir keletą pasakos žanrui artimų kūrinių bei trumposios prozos, miniatiūrų.

Augęs Raudondvario apylinkėse, Šilelio kaime, jis nuolat buvo gamtos apsuptyje. Gamta jam buvo ir gėrėjimosi, ir nuotykių, žaidimų vieta, nors gyvenimas kaime ir iš vaiko reikalavo nuolatinės pagalbos namuose ir kito sunkaus darbo. V. Dautartui teko ir piemenauti, ir su tėvu kas dieną eiti į žvejybą.

V. Dautartas rašytojo darbui kėlė aukštus reikalavimus. Gimtąją kalbą, tautosaką, gamtą laikydamas pamatinėmis vertybėmis, savo kūriniuose jis siekė atskleisti lietuvių tautos nacionalinį charakterį.
Rašytojas savo kūryba siekė suartinti žmogų su gamta, priversti jį suprasti ir pajusti tragišką gamtos, kaip gyvo besidžiaugiančio, bet ir kenčiančio organizmo, tragišką likimą, V. Dautartas išlieka aktualus šiandieniam skaitytojui. Ypač vaikams ir jaunimui skirtomis vandenų pasaulį vaizduojančiomis pasakomis.

Ne kartą pabrėžęs, kad yra realistinės krypties rašytojas, V. Dautartas išbando ir apysakos -pasakos žanrą. Vienas iš gražiausių kūrinių Pasaka nepasaka apie lydekutį Kikutį.

V. Dautartas parašė apsakymų, apysakų trilogiją apie karo ir pokario sumaištį Lietuvoje. Apysakose, apsakymuose vyrauja žvejų buities vaizdai, poetizuojama gamta, atskleidžiama vaiko pasaulėjauta. Kas Žemėje auga, kas gyva, poetinimas yra ir grynai realistinių VDau-tarto apysakų bruožas. Štai vieną iš populiariausių savo apysakų Žydrieji jungos (1972) rašytojas konstruoja iš esmės pagal nuotykinės literatūros modelį.

Nuotykių apysakos jaunimui pasižymi dinamišku veiksmu. Novelių romane „Senojo gluosnio pasaka“ lyriškai vaizduojama prieškario panemunės sielininkų, amatininkų buitis. Romane „Vaclovo Gailiaus užrašai“, apsakymų rinkinyje „Jazminas tėvo sode“ parodyta pokario rezistentų veikla, sovietinio saugumo represijos. Parašė lyrinių miniatiūrų, esė apie rašytojus, novelių, ekologinės tematikos esė ir straipsnių.
Kūriniai išversti į latvių, ukrainiečių, armėnų, rumunų, rusų kalbas.

Vladas Dautartas mirė 2000 m. spalio 11 d., palaidotas Vilniuje.

Bibliografija:

Panemunės apsakymai, 1958 m.
Teka upė pro šalį, apysaka, 1959 m.
Jūros spalvos, 1960 m.
Kai nurausta putinas, 1963 m.
Auksinio lyno vaišės, apysaka, 1965 m.
Prakeikimo vartai, apysaka, 1966 m.
Jis – Kapitonas Pramuštgalvis, apysaka, 1970 m.
Miškinukas ir senelis Kaukas, apsakymai, 1971 m.
Pokalbis su upokšniu, 1971 m.
Žydrieji jungos, apysaka, 1972 m.
Sapnuoju karalystę, 1979 m.
Senojo gluosnio pasaka, novelių romanas, 1980 m.
Klevo lapas, rasos lašas, lyrinės miniatiūros, 1981 m.
Vėjai, apysaka, 1985 m.
Beržų sulos rinkėjai, esė, 1985 m.
Ant pakelės akmens, apysaka, 1987 m.
Vaclovo Gailiaus užrašai, romanas, 1995 m.
Jazminas tėvo sode, apsakymai, 1995 m.
Nežinomi Viešpaties keliai, novelės, 2000 m.
Lakštingalų naktis, rinktinė, Versus aureus, 2007 m.

Atminimo įamžinimas:

V. Dautarto gatvė ir atminimo akmuo Šilelyje.
Rašytojo tėviškėje, Šilelyje, viena iš gatvių pavadinta V. Dautarto gatve, 2016 m.
Pastatytas atminimo akmuo (arch. Violeta Beigienė, skulp. Danielius Sodeika). Jis tarsi iš dviejų dalių – betoninis, žemę vaizduojantis paminklo fonas, ir metale įamžintas rašytojo žodis.