Apie:
Prancūzijos literatūros veikėjas: prozininkas, poetas, publicistas.
Gimė pietinėje Prancūzijoje, Tarbe birželio 31 d. Jau ankstyvoje vaikystėje atsidūrė Paryžiuje, kur apsigyveno Gotje šeima. Paryžius vaikui, lyginant su Pirėnų saule, visam likusiam gyvenimui liko tamsiu įvaizdžiu. T. Gotje mokėsi licėjuje, bet jo nebaigė, nes buvo impulsyvios ir laisvos natūros, mėgo laisvus menus.
Pradėjo mokytis piešti pas menininką Lui Eduardas Riu, tačiau ir tada dar nežinojo ką pasirinkti – poeziją ar piešimą. Teofilis buvo talentingas, bet, žiūrint iš šono, jam trūko susikaupimo ir darbštumo. Netrukus vis dėlto jis metė piešimą, nors susipažinimas su piešimo paslaptimis ir paties meno pažinimas jo tolesnei karjerai vėliau turėjo didelės reikšmės. Bet tuo metu jį labiau patraukė poezija ir jis pasirinko poeto karjerą. 1820 m. Prancūzijoje reikėjo apsispręsti su kuo toliau eisi – klasikais ar romantikais? T. Gotje pripažino ir žavėjosi klasikos menu, tačiau 1930 m. jis pasuko su sukilusiais romantikais, kurie pirmieji sukūrė vadinamąją „menas – menui“ teoriją ir savo kūryboje stengėsi ją naudoti. Šios teorijos pagrindą sudaro tai, kad poezijos menas turi atspindėti savo meninį pasaulį ir kuo mažiau realiuosius reiškinius ar tikrojo gyvenimo faktus.
Poetui sulaukus 18 metų, jį pastebėjo ir kūrybą pagyrė pats V. Hugo. 1830 m. vasario 25 d. T. Gotje aplankė V. Hugo „Ernani“ premjerinį spektaklį. Tuo pat metu sukilę romantikai pripažino T. Gotje savo nariu. Pirma poeto knygelė „Eilėraščiai“ ("Poesies") pasirodė 1830 m. liepos revoliucijos dienomis. Griaudėjant revoliucingai nusiteikusiu žmonių šautuvų salvėms, mažai kas ją ir tepastebėjo. Tačiau autoriaus tai nesužlugdė, ryžtingai nusiteikęs jis rašė toliau ir antrąkart išleista knygelė buvo dvigubai storesnė. Joje taip pat buvo išspausdinta poema „Albertus“. 1832 m. (Albertus) poema išleidžiama pakartotinai.
Viešo pripažinimo T. Gotje sulaukė tik 1836 m., kai pasirodė jo romanas „Madmuazelė de Mopen“ (Mademoiselle de Maupin). Tuo laiku rašytojas jau buvo plačiai žinomas kaip meno kritikas, kurio straipsnius spausdino ne vienas Paryžiaus laikraštis. T. Gotje tampo sukilusių romantikų – jaunų poetų ir menininkų vadovu. Šiame neoficialiame poste pralėkė patys gražiausi ir nerūpestingiausi rašytojo gyvenimo metai.
Knygos pasirodymo metai (1836) buvo rašytojo ir triumfo ir tam tikro suvaržymo bei nuosmukio metais. Literatūros makleris Žirardenas, pastebėjęs T. Gotje aštrią plunksną ir taiklų žodį, sudarė su juo sutartį, kad šis imtų tvarkyti laikraščio „La – Pres“ grožinio feljetono skyrių. Iki tol T. Gotje 1844 m. buvo išleidęs kritinę knygą „Groteskai“ (Grotesques). Nuo sutarties pasirašymo momento prasidėjo rašytojo ir kritiko žurnalistinės katorgos metai, kurie baigėsi tik jo mirties dieną. Kai 1854 ištrūko iš Žirardeno pančių, tuoj pat perėjo į vyriausybinį laikraštį „Monitor universal“, kol galų gale rašytoją, didįjį„sukilėlių vadovą“, nugrūdo prie pat imperatoriaus šeimos. Nežiūrint to, „plunksnos proletaras“, kaip jis pats save vadino, dirbo nepaprastai daug ir produktyviai. 1836 m. parašė 75 straipsnius, 1837 – 96, 1838 – 102 ir t.t. Rašydamas labai daug laiko praleido kelionėse po Belgiją, Ispaniją, Alžyrą, Italiją, Maltą, Turkiją, Graikiją ir t.t. Keliaudamas ne tik rašė, bet ir padarė daugybę lankytų vietovių eskizų. 1852 m. T. Gotje parašė 1200 feljetonų – atsiliepimų apie įvairiausias meno parodas, teatrų ir operų spektaklius. Taip pat rašė kelionių apybraižas. 1840 m. iš kelionių po Ispaniją parašė knyga „Už kalnų“. Visa ta korespondencija, kai 1883 m. buvo išleisti jo raštai, sudarė bemaž trisdešimt tomų.
Dirbdamas titanišką žurnalistinį darbą T. Gotje bemaž visiškai pamiršo eilėraščius ir grožinę literatūrą. Kai jam suėjo 40 metų, tebuvo išleidęs eilių rinktinę „Mirties komedija“(1838) (Comedie de la mort), „Ispanija“ (1843), keletą apsakymų ir apysakų. 1852 m. pasirodė jo eilių knyga „Emalejus ir Kamejus“ (Émaux et Camées). Knygoje buvo patalpinta 18 eilėraščių ir ji buvo išpirkta per porą mėnesių. Tačiau tas rašytojui nebesukėlė naujo kūrybinių jėgų antplūdžio. Tik buvo pakartotinai leidžiama pastaroji knyga, papildant ją naujomis eilėmis. Išleidus paskutinį leidimą, knygelėje jau puikavosi net 47 eilėraščiai. Tiesa, T. Gotje ir toliau leido kritines knygas, kuriose apžvelgė šiuolaikinį, Europos, Rusijos ir kitų šalių meną. Ir tik 1860 m. rašytojas vėl sėdo prie rimto literatūrinio darbo – pradėjo rašyti seniai apgalvotą romaną „Kapitonas Frankas“, kurį 1861 – 1863 m. spausdino dvisavaitiniame žurnale „Revju nacional“. Leidinys susilaukė milžiniško pasisekimo. Paskui buvo parašytas dar vienas romanas„Spiritas“, tačiau meniniu požiūriu gerokai silpnesnis.
T. Gotje, kaip rašytojas ir meno žinovas, net keturis kartus dalyvavo konkursuose akademiko vietai užimti, tačiau tikslo pasiekti nepavyko. Tos nesėkmės labai suerzino ir tarsi paniekino rašytoją. Kartu artėjo senatvė ir seko ne tik fizinės, bet ir moralinės jėgos. Prie visko prisidėjo ir širdies nepakankamumas. Paskutinis didelis jo kūrinys – „Romantizmo istorija“ (1874), kuriame atsispindėjo du jo maištingos ir laimingos jaunystės metai. Knygoje ne tik pateikiama meno istorija, bet ir jaunystės draugų portretai, kurių ne vienas jau buvo miręs. Kūrinio rašytojui užbaigti nebepavyko – 1827 m. spalio 21 d. Paryžiaus priemiestyje Neji rašytojas Teofilis Gotje mirė.
Rašytojas turėjo dar daug kūrybinių planų, kurie liko neįgyvendinti.
Kūrybos bruožai:
Svarbiausiu literatūriniu kūriniu laikomi jo eilėraščiai, kurie buvo paskelbti rinkinyje „Emalejus ir Kamejus“ (Émaux et Camées).
T. Gotje buvo išsiugdęs nepriekaištingą rašymo manierą. Jis sugebėjo patobulinti romantinį rašymo stilių. Eilėraštyje „Menas“ (Art) rašytojas paskelbė, kad romantinio rašymo svarbiausias požymis – tai techninis išsireiškimų sudėtingumas ir norint taip rašyti, reikia šį metodą gerai įsisavinti.
Bibliografija
Vertimai į lietuvių kalbą:
Kapitonas Frakasas : [romanas] / Vilnius : Vyturys, 1989. - 476 p.
Teofilis Gotjė / Vilnius : Vyturys, 1989. - 476 p.
Tavyje būsiu amžinas vasaros džiaugsmas : prancūzų meilės lyrika / [sudarytojas ir redaktorius Julius Jasaitis. - Marijampolė : Ramona, 2002. - 230 p.
