Rusų rašytoja, klasikinio detektyvo meistrė. Gimė 1968 m balandžio mėn. 28 d. Šeimoje nebuvo užmirštos tradicinės religinės šventės, mokykloje auklėjo priešingai, atseit tai esą tik senųjų tuščiaviduriai prietarai. Motina nuo mažens vaikams skaitė knygas. Pradėjo nuo Puškino „Eugenijaus Onegino“. Baigė vidurinę, paskui aukštąją. Su tėvais lankė spektaklius, kartais, nes daug mokėsi ir pervargdavo, bežiūrėdama spektaklį užmigdavo.
Aukštojoje mokykloje – Maskvos valstybinis universitetas, fizikos – matematikos fakultetas – neabejotini penketai tik iš literatūros. Iš kitko – išvargti vos patenkinami pažymiai. Ir taip ištisai. Siūlyta keisti specialybę, ten viską užskaitysią, bet būta užsispyrimo ir išvargta visus šešerius metus. Bet neišmokta nei integravimo, nei diferencijavimo plonybių. Per tą laiką mirė senelė. Aukštojoje tarpais balansuota ant ribos, bet dėstytojai matė, kad ji dirba – „rašo“. Galvojo, tegu. Gal ką nors ir parašys? Šiaip taip baigė mokslus. Teisingiau ne ji, o vyras, kuris nepabūgo jos 180 cm ūgio ir vedė ją. Ir po to turėjo imtis jos mokslų. Atėjo 1991 m. Trūko valgio. Sesuo įtaisė ją į įmonės direktorius sekretorės vietą. Po aukštosios baigimo buvo siūlyta eiti dirbti į aerodinaminių bandymų vamzdį, tačiau ji kategoriškaiatsisakė. Jau buvo sekretoriavusi septynetą mėnesių, kai, direktoriaus laimei, atsirado vieta televizijoje. Naujas viršininkas kategoriškai atsisakė pasodinti ją savo priimamajame. Jis kartojo: tu protinga, moki anglų kalbą, kokio velnio tu čia sėdėsi?! Kas tu per sekretorė? Geriau imkis darbo. Ji pradėjo versti iš anglų kalbos programas. Pasirodė, kad verčiant galima kur kas daugiau uždirbti nei sekretoriaujant. Paskui pasidarė korespondente, redaktore ir galiausiai pateko į Rusijos prezidento administraciją.
Po to ėjo komandiruotės, žmonės, susitikimai, darbas dieną ir naktį, filmavimas, filmų montavimas, vėl komandiruotės... Ostankino ištisos paros bufetas, nikotino dozės. Buvo labai įdomu ir labai sunku. Atėjo laikas, kai keitėsi TV administracija ir visus darbuotojus išvijo. Prasidėjo menedžerio darbas – ryšiai su visuomene. Kai išseko pinigai, pirmiausia tuos ryšius ir nutraukė. Jie ne tokie jau svarbūs skurstančiai įmonei. Tada Ustinova ir pradėjo rašyti pirmą savo romaną – „Personalinis angelas“. Kai knyga pasirodė, puolė prašyti, kad grįžtų į tą patį darbą. Ir ji sutiko, nes buvo laiminga, kad spausdina jos knygas. Romanų rašymas tęsiasi. Į darbą eina, kai ima labai prašyti. Per dešimtį metų Ustinova šalia savo darbų pagimdė porą sūnų. Jie sako, kad ji geriausia pasauly mama.
Rašytojos knygos ne serijinės, nėra bendrų veikėjų. Kiekviena knyga su savuoju pasauliu. Įdomūs herojai, gera literatūrinė kalba, taiklus žodis. Viskas, kaip yra nustatyta žanro klasikiniais kanonais.
Į lietuvių kalbą šios rašytojos kūrinių neišversta
