Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Stanislovas Moravskis

Stanislaw Morawski

Apie:

Stanislovas Moravskis (Stanislaw Morawski) gimė 1802 m. liepos 22 d., Ustronės dvare (dabar Jundeliškės). Buvo vienintelis Stanislovo Augusto (paskutinio ATR valdovo) iždininko Apolinaro Moravskio ir Marijonos Semaškaitės sūnus. Tėvai buvo nepaprastai turtingi žmonės, susituokę iš didelės meilės, bet aplinkybių priversti išsiskyrė. Palūžusi motina 1813 m. Vilniuje mirė nuo džiovos.

Jaunąjį Stanislovą auklėjo pamotė ir guverneriai: Mykolas Konarskis, vertėjas iš prancūzų kalbos, vėliau tapęs Ščensno Potockio iš Tulčino jauniausiojo sūnaus auklėtoju bei Zacharijus Nemčevskis, vėliau tapęs Vilniaus universiteto matematikos profesoriumi, fizikos fakulteto dekanu. Tėvas, to meto aukštuomenės pažiba, nepaprastai inteligentiškas, garsus lovelasas, visada sakė, kad jo sūnus tai klaida, jis neturėjo gimti, jam apskritai nereikėjo jokio vaiko, na, o jei būtų gimę tai verčiau duktė. Sūnui nerodė jokios meilės ar pagarbos. Stanislovas netgi neturėjo teisės tėvo akivaizdoje sėdėti.

Nepaisant to, Apolinaras Moravskis užaugino sveiką vaiką, suteikė jam puikų išsilavinimą. Paaugęs S. Moravskis buvo atiduotas į Kauno apskrities mokyklą tuo metu garsėjusia gerais mokytojais ir dar geresniais auklėtojais. Jis buvo vienas jauniausių tarp mokinių. Dažnai tapdavo jų atpirkimo ožiu. Nepaisant to, Stanislovas 1818 m. puikiai baigė mokyklą ir, paklusdamas tironiškai tėvo valiai, užsirašė į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą. Tuo metu niekas iš jo bajoriškam sluoksniui atstovaujančių žmonių nestudijavo šio dalyko. Toks tėvo įgeidis pačiam Stanislovui buvo sunkiai suprantamas.

S. Moravskio studijos sutapo su pačiu gyvybingiausių Vilniaus universiteto laikotarpiu, aktyviausiu filaretų judėjimu. Kaip pats rašo, jau 1819 m. Patroklo vardu buvo priimtas į Mąstančiojo jaunimo draugiją. Kitais duomenimis juo tapo 1820 m. balandžio 17-ąją, o jau gruodžio 5-ąją jis Filaretų draugijos narys-korespondentas.

Gražusis Moravskis, kaip jį vadindavo to meto Vilniuje, buvo mėgstamas ir teigiamai vertinamas. Dvidešimtmetis jaunuolis tapo masonų ložės “Uolusis lietuvis” nariu. Tėvo prisakymu turėjo palaikyti ryšius su Radvilų, Tyzenhauzų, Pliaterių, Tiškevičių ir kitomis galingiausiomis šeimomis. Puikiai išauklėtas, dailus ir gerų manierų, vienturtis turtingo tėvo sūnus, be to, dar medikas, labai domino dailiąją lytį.

Už gabumus ir stropumą buvo puikiai vertinamas profesorių. Jie jam pranašavo šlovingą ateitį. 1823 m. birželio 24 d. apsigynė disertaciją ir gavo medicinos daktaro laipsnį, bet tėvo paliepimų nepradėjo užsiiminėti praktika. Kurį laiko pagyveno Ustronėje, bet gan greitai vėl grįžo į Vilnių. Šis laikotarpis sutapo su filaretų proceso pradžia. Jam irgi grėsė suėmimas, tačiau išvengė nemalonumų. Tuo laikotarpiu beprotiškai, visam gyvenimui įsimylėjo ponią Zakševskytę-Miulerienę, Ksavero Miulerio žmoną. Kad ji jam jautė panašius jausmus sužinojo tik jau kai gyveno atsiskyręs Ustronėje, po daugiau nei dvidešimties metų.

1825 m. išvyko iš Vilniaus ir apsigyveno pas tėvą. Pragyveno pas jį maždaug ketvertą metų. Nepakenčiamas tėvo despotiškumas vos neprivedė Stanislovo prie savižudybės, bet nuvijęs tokias mintis, S. Moravskis atsisakė bet kokios tėvo paramos ir 1829 m. išvyko į st. Peterburgą, kur buvo svečiavęsis prieš porą metų ir užmezgęs daug naudingų pažinčių. Ten pradėjo užsiiminėti gydytojo praktika. Buvo labai gerai priimtas aukštuomenės. Savo pažinčių dėka tapo populiariu daktaru, tačiau varžovu intrigų dėka pateko į imperatoriškosios komisijos kovai su choleros epidemija Pavolgio gubernijose sudėtį. Išvykdamas į misiją patyrė didžiulius finansinius nuostolius. Kelionėje buvo pastebėtas vidaus reikalų ministro grafo Arsenijaus Zakrevskio. Puikiai jo įvertintas iš paprasto valdininkėlio tapo viena svarbiausiu komisijos figūrų.

1831 m. pavasarį komisija baigė darbą ir S. Moravskis grįžo į sostinę, kur ėmė eiti aukštas pareigas. Tapo valdininku ypatingiems pavedimams prie civilinio generalštabdaktaro, t.y. medicinos departamento direktoriaus. 1833 m. sausio mėn. buvo paskirtas valstybės sekretoriato Lenkijos Karalystei gydytoju. Prie viso to dar prisidėjo žinia jog jis tapo didelio palikimo paveldėtoju. Pasimirė motinos brolio duktė Prancūzijoje. Gavęs specialų imperatoriaus leidimą, Stanislovas Moravskis išvyko į Paryžių tvarkyti palikimo reikalų. Ten susipažino su vietos aukštuomene. Susitiko su nuo universiteto laikų pažįstamu Adomu Mickevičium, po sukilimo emigravusiu į Prancūziją. 1835 m. gruodžio mėnesį atsistatydino iš tarnybos, metė gydytojo praktiką ir tapo įstatymdavystės komisijos pirmininku. Šiose pareigose išdirbo iki 38-ųjų balandžio, iki tėvo mirties.

Paveldėjęs Ustronę S. Moravskis išėjo į atsargą ir apsigyveno savo gimtinėje. Svajojo, jog išsilaisvinęs iš tėvo priespaudos pradės kokybiškai naują gyvenimą, sukurs šeimą, tačiau įvyko priešingai. Jis visiškai pasitraukė iš visuomeninio gyvenimo, atsiribojo nuo žmonių ir pasinėrė į mizantropiją, komfortą, meno ir literatūros kūrinius, užveisė nuostabų sodą, ūkininkavo, buvo pasinėręs į apmąstymus. Tokioje vienatvėje jis praleido paskutiniuosius keturiolika savo gyvenimo metų, išskyrus 1845-1846m. kai lankėsi Varšuvoje.

Pradėjus tokį gyvenimą Stanislovą apėmė tikras rašymo siutas. Rašė sau, nes, kaip ne kartą pastebėjo, jei jam gyvam esant šie atsiminimai būtų paviešinti, labai pakenktų ne tik sau, bet ir daugumai žmonių. Savo norą rašyti pagrindė tuo, jog pasak jo paties: ”Maža rastum mano laikotarpio žmonių ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, ir Rusijoje, su kuriais man gyvenime nebūtų tekę bent jau alkūnėmis susiliesti. O ir užsieniečių svečiose šalyse daug pažinojau.” Rašymas jam teikė didžiulį malonumą ir poilsį. Mylėjo pasaulį, savo tėviškę, mylėjo ir Lietuvą – taip, kaip ji tuo metu buvo suprantama. Save laikė lietuviu. Mirė 1853 m. spalio 6-ą dieną. Buvo palaidotas Nemajūnuose, tuometinėje Trakų apskrityje, Jiezno valsčiuje, Vėžionių apylinkės koplyčioje, kurią dar gyvas būdamas pasistatė (dabar Prienų rajonas, Birštono seniūnija).

S. Moravskis paliko savo rankraščių rinkinį, kuris, deja, saugomas Krasinskių bibliotekoje, per gaisrą Varšuvoje 1944 m., sudegė. Rašė atsiminimus apie Vilniaus, Peterburgo laikus, satyrinius scenos kūrinius, filosofinius-istorinius-visuomenės apmąstymus, eilėraščius, rinko liaudies dainas, užrašinėjo savo apylinkių valstiečių papročius. Mokėjo labai gyvai ir vaizdžiai charakterizuoti žmones. Pasak kritikų nekūrė mitų ten kur jų nematė. Turėjo savo požiūrį į XIXa. pirmos pusės politinį ir visuomeninį pasaulį, nepasidavė bendrai nuomonei. Jo rašytinis palikimas svarbus tuo, jog iš minios memuaristų, jo atsiminimai paliko aiškiausią, spalvingiausią vaizdą apie šią užmarštin nuėjusią epochą; Nors ir pasigendama tikslesnių Adomo Mickevičiaus ir kitų filaretų vadų portretų.

Lietuvių kalba tėra išleista tik viena Stanislovo Moravskio knyga. Tai Keleri mano jaunystės metai Vilniuje


Bibliografija:

Vertimas į lietuvių kalbą:

Keleri mano jaunystės metai Vilniuje : atsiskyrėlio atsiminimai (1818-1825) / iš lenkų k. vertė R. Griškaitė, eil. tekstus vertė R. Koženiauskienė. - Vilnius : Mintis, 1994. - 474 p.


Gimė: 1802-07-22
Mirė: 1853-10-06
 


 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-13 16:49
Menelajas
Tikrai, geras aprašymas;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-06 11:41
Edvardas
Geras, nuoseklus aprašymas. Pateikta daug įdomių faktų. Tokie turėtų būti visi rašytojų aprašymai!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą