Salvatoras Kvasimodas (Salvatore Quasimodo) gimė 1901 metais rugpjūčio 20 dieną siciliečių tėvų šeimoje Modikoje, netoli Sirakūzų. Troško tapti inžinieriumi, lankė mokyklas Palerme, o vėliau įstojo į Romos politechnikumą. Taip pat, studijavo lotynų ir graikų kalbas universitete. Vis dėlto, dėl ekonominių kliūčių rašytojas nepabaigė savo studijų. Įsitraukė į politiką. Gavo darbą inžinerijos firmoje ir buvo siuntinėjamas į įvairias šalies dalis. 1930 m. jis publikavo tris avangardinius eilėraščius žurnale Solaria. Tais pačiais metais pasirodė pirmoji jo knyga Acque e terre (Vandenys ir žemės). Po dvejų metų publikuojamas Òboe sommerso (Paskendęs obojus), kuriame rašytojas parodo savo, kaip poeto brandą. Poetica della parole (Pasaulio poetika), kuri yra, Salvatorui Kvasimodui, esminė ir virtualiai neribotai konotacinė visuma, apima pirmąją jo knygą. Kol ši koncepcija toliau tarnauja kaip esminė Òboe sommerso, įdomiausia, jog eilėraščiai pagimdo ritmišką žodžių kompoziciją aplink lyrinį branduolį. Abiejuose šiuose ir poeto vėlesniuose darbuose Sicilija yra pastovus, visados motyvas.
Tarp 1930 ir 1938 metų jis metė politiką ir susipažino su daugeliu iškilių Italijos rašytojų ir dailininkų. 1938-aisiais jis tapo savaitraščio Tempo redaktoriumi, o po trejų metų jis gavo Italijos literatūros katedrą Džiuzepės Verdžio koncervatorijoje, Milane.
Trečiajame dešimtmetyje Kvasimodas buvo magiškosios poezijos mokyklos lyderis; vis dėlto, po jo vertimų pasirodymo Lirici Greci (Graikijos lyrika), 1940, buvo akivaizdu, jog poetas nebeeina šia kryptimi. 1942 m. išleidžiami Nuove Poesie (Naujieji eilėraščiai), kuriuose poetas atskleidžia klasikinio stiliaus įtaką ir puikų gyvenimo supratimą.
Vėlesni vertimai, nuo senovės graikų ir lotynų poetų, kaip: Sofoklio, Aischilo, Euripido, Ovido, Vergilijaus ir t.t. iki Šekspyro ir Moljero ir dvidešimtojo amžiaus rašytojų: Nerudos, Aikeno ir t.t., atspindėjo jo puikų originalių darbų supratimą, kaip ir jo modernų skonį ir jausmus.
Per Antrąjį Pasaulinį Karą poetas patyrė poreikį poetui jaustis drauge su žmonėmis ir paskelbti tokį save savo eilėraščiuose. Jam poeto rolė visuomenėje buvo neatskiriama dalis; tad jis atidavė save ir savo talentus tuometiniams neramumams. Toks požiūris iš pradžių buvo išsakytas darbuose: Giorno dopogiorno (Diena po dienos) (1946), ir La vita non è sogno (Gyvenimas nėra sapnas) (1949).
Tolesni poeto darbai parodė jo pasikeitimą iš individualizmo į visuomeniškumą ir tvirtino gyvenimo teigiamumą, netgi pasaulyje, kuriame mirtis yra visur esanti baimė.
1958 metais pasirodęs rašytojo eilėraščių rinkinys La terra impareggiabile (Neprilygstamoji Žemė), bandė iškilmingai sujungti gyvenimą ir literatūrą; jis suformavo naują kalbą, kuri atitinka naują žmogaus veiklą ir nesibaigiantį tyrinėjimą.
Į lietuvių kalbą rašytojo darbų išversta nėra.
1953 m. rašytojas gavo tarptautinį Etna-Taormina poezijos apdovanojimą.
1959 m. už „lyrišką poeziją, kuri santūriai ugningai išreiškia tragišką patirtį gyvenant mūsų laikais“ poetas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.
Rašytojas mirė Neapolyje, 1968 metų birželio 14 dieną.
Bibliografija:
La terre incomparable (1959)
L'opera completa di Michelangelo pittore (1971)
Xavier Bueno (1961)
