Apie:

Riunoskė Akutagava (Akutagawa, Ryūnosuke) - žymus japonų novelistas, eseistas. Rašytojo tėvas (Niichara) Tokijaus pakrašty turėjo ganyklas ir vertėsi pardavinėdamas pieną. Būsimo rašytojo motina sirgo sunkia psichine liga. Ji buvo kilusi iš garsios Akutagavų giminės, kurioje buvo auklėjamas būsimasis rašytojas. Praeityje šioje inteligentiškoje giminėje būta rašytojų ir mokslininkų. Čia buvo saugomos senosios japonų kultūrinės tradicijos, skaitoma viduramžių poezija, žiūrimi ir komentuojami senieji paveikslai, laikomasi japoniško paklusnumo šeimos galvai.

Riunoskė Akutagava gimė, kai tėvas buvo 42, o motina 33 metų. Kad tokio amžiaus žmonės susilauktų naujagimių, Japonijoje nepriimta. Todėl tėvai suvaidino, kad gimęs vaikas yra pamestinukas ir atidavė jį auklėti vyresnei motinos seseriai. Jį įsūnijo bevaikė dėdės šeima – Akutagava Mitiaki. Tikroji Riunoskė motina netrukus mirė. Ši skaudi ir šiurpi netektis persekiojo rašytoją visą gyvenimą – jis dažnai galvodavo apie savo dvasines kančias ir bijojo, kad jį gali ištikti tokia pat lemtis.

Riunoskė 1910 m. gerais pažymiais užbaigė Tokijo municipalinę vidurinę mokyklą ir į pirmo koledžo literatūros skyrių įstojo studijuoti anglų literatūros. 1913 m. jis baigė koledžą ir gilinti anglų literatūros žinių įstojo į Tokijo imperatoriškąjį universitetą. Mokslas universitete greitai jam nusibodo, nebelankė, jo akimis žiūrint, neįdomių paskaitų, savo iniciatyva ėmė leisti „Sinsite“ žurnalą. Žurnalo leidėjai dažnai kritikuodavo vadinamąją natūralistinę literatūros mokyklą ir gindavo neorealistinę, kurios kanonai buvo laisvesni, leido rašytojui filosofuoti interpretuojant pasaulį ir jo reiškinius, atidžiau stebėti ir vaizduoti atskiras jų detales. Tačiau Riunoskė universiteto visai nemetė ir 1916 m. jį baigė. Baigęs mokslus pradėjo dirbti Karinėje jūrų mokykloje, nes ten buvo neužimta anglų kalbos mokytojo vieta.

Riunoskė Akutagava pirmuosius savo kūrinius išspausdino 1915 m. Tarp jų svarbiausi buvo Rasimonos vartai ir Nosis. Publika iškart susidomėjo šio autoriaus kūryba. Kritika pastebėjo, kad R. Akutagavos novelės parašytos tada, kai R. Akutagavą buvo apėmusi depresija. To priežastis – tragiškai pasibaigusi rašytojo meilė. Taip pat buvo pastebėta, kad rašytojas linkęs vaizduoti ne dabartį, o tuos laikus, kai Japonijos salų gyventojai buvo ištikti kokios nors visuomeninės – istorinės krizės.

Rašytojui greitai nusibodo dėstyti mokykloje anglų kalbą ir savo būsimai žmonai jis rašė: „Kai tik pamatau mokinių veidus, mane iš karto apima liūdesys ir aš nieko sau negaliu padaryti. Bet aš iš karto atsigaunu, kai pamatu popierių, knygas, plunksną ir gerą taboką.“ Nežiūrint rašytojo žodžių, kūrybinio pakilimo požiūriu, tai buvo geriausi jo rašytojiškų darbų mėnesiai. Per ne visiškai pilnus metus jis parašė apie dvidešimt gerų novelių, esė ir straipsnių. Mokytojaudamas ir rašydamas, pasitaikius progai, Riunoskė ieškojo galimybių, kaip pereiti dirbti dėstytoju į Kejo universitetą. Šie ieškojimai ypač sustiprėjo po rašytojo vedybų. Nepasisekus ir neradus progos įgyvendinti šiam sumanymui, mokytojo darbą pakeičia į laikraštininko – persikelia į Tokiją ir tampa „Osaka mainiti simbur“ laikraščio bendradarbiu.

R. Akutagava savo novelėmis tarsi gvildena tolimas praeities problemas, nagrinėja seniai istorijos pamirštus įvykius. Tačiau jis pats yra visiškai kitokios nuomonės: „Siela tiek buvusio, tiek dabartinio žmogaus turi daug bendro. Tai ir yra esmė.“. Dėl to žilojoje Japonijos senovėje rašytojas ieškojo ir visada surasdavo šiandieniniam žmogui tinkančių poelgių, minčių ir psichologinių niuansų. R. Akutagavos novelės trumpos ir tai susiję su ilgaamžėmis Japonijos žodinės kūrybos ištakomis. Nemaža novelių rašytojas paskyrė japonų tikėjimui. Prie tokių pirmiausia priskirtinos Taboka ir velnias, Džuliano Kitiske. Atvykę į šalį misionieriai, kurie norėjo paskleisti krikščioniškąjį tikėjimą, ne kartą buvo apsimetę perėjūnai ir avantiūristai, kurie tvirkindavo ir apgaudinėdavo žmones. R. Akutagavos kūryboje jų figūroms taip pat paskirta atitinkama vieta.

1921 – 1927 m. buvo paskutiniai rašytojo literatūrinės kūrybos metai. Šio laikotarpio kūrybai būdingas socialinis angažuotumas, nusiteikimas prieš Japonijos militarizavimą.

R. Akutagava nusižudė 1927 m. liepos 14 d. Jis išgėrė mirtiną dozę veronalio (vaistai). Mirtis šokiravo rašytojo artimuosius ir draugus, tačiau tai nebuvo visiškai nesuprantamas netikėtumas. Jo mirties priežastys liko nežinomos iki šiol.

Paskutinius gyvenimo mėnesius rašytojas paskyrė katalikų „Šventojo rašto“ (Biblijos) studijoms. Jis šioje knygoje ieškojo nusiraminimo. Susidomėjo katalikybe ir norėjo suvokti Kristaus kančios paslaptis, jo reikšmę šiuolaikinei žmonijai.

Paskutiniuose savo kūriniuose Miražas, Dantyti ratai, Idioto gyvenimas, jis, remdamasis savo gyvenimo epizodais, pergyvenimais ir nuotaikomis, rodo haliucinacijomis perpildytą gyvenimą, kurio spalvos kinta iki pačių juodžiausių niuansų, šiurpiai prisimenama vaikystė, išprotėjusi motina.

Per 12 kūrybinės veiklos metų R. Akutagava sukūrė 150 novelių, ciklą miniatiūrų, keletą scenarijų, kritinių ir filosofinių rašinių.

1935 m. jo draugas, leidėjas, rašytojas Kikuti Kanom įsteigė Akutagavos Riunoskė premiją, kuri talentingiems jauniems Japonijos rašytojams metuose vieną kartą skiriama iki šiol. R. Akutagavos kūriniai pasauly buvo ir tebėra noriai skaitomi. Nedaug Japonijoje autorių, kurie pagal vertimų skaičių į užsienio kalbas galėtų susilyginti su Riunoskė Akutagavos vertimais.

R. Akutagavos kūrybai būdingas ironiškas pasakotojo tonas, švelnus humoras. Kalba lakoniška, jis keliais žodžiais gali nupiešti visą vaizduojamą paveikslą ar siužetą. Iš karto pagauna įvykio esmę ir jo istorinę priklausomybę.

Iš Akutagavos minčių:

Labiausiai didžiuojamės tuo, ko neturime; vedybos reikalingos nuraminti jausmams, meilės jos nenuramina; kas juokiasi iš kitų, bijosi kad pats nebūtų išjuoktas; galimas dalykas – sąžinė moralės šaltinis, bet moralė niekada nebuvo šaltiniu to, kas pagal sąžinę laikoma gėriu; nėra skausmingesnės baudos, kaip būti nenubaustam; stiprus nepaiso moralės. Silpną moralė glosto. Tas, kuris moralę persekioja, visada yra tarp silpno ir stipraus; stiprus žmogus nebijo priešų, bet bijo draugų; likimą apsprendžia charakteris; žmogaus gyvenimas panašus į degtukų dėžutę. Elgtis rimtai – juokinga, nerimtai – pavojinga; melas – vakarykštė tiesa; sąžinė – ne barzda, neauga senstant, sąžinė atsiranda iš patirties; paveldimumas, aplinka, atsitiktinumas – valdo mūsų likimą.

Bibliografija:

XX a. Rytų proza. - Vilnius : Vaga, 1986. - 574 p
Vandenių šalyje / vertė J. Liepaitė. - Vilnius : Danielius, 1998. - 64 p.
Rasiomono vartai / vertė Vyt. Rudokas. - Vilnius : Vaga, 1965. - 265 p.