Rasulas Gamzatovas

Apie:

Gimė 1923 m. rugsėjo 8 d. Hunzahsko rajono Cado gyvenvietėje (Dagestane), liaudies poeto Gamzato Cadaso šeimoje. Mokėsi Araninsko vidurinėje mokykloje ir Avarų pedagoginėje mokykloje. Baigęs mokytojavo Araninsko vidurinėje mokykloje, dirbo Avarų valstybinio teatro režisieriaus padėjėju; laikraščio „Kalnų bolševikas“ skyriaus vedėju ir korespondentu; Dagestano radijo komiteto avarų kalbos laidų redaktoriumi.

Rašytojo šeima: žmona Patimat mirė 2000 m., gyvena trys dukterys ir keturi anūkai. Rašytojo tėvas mirė 1951 m., o motina – 1965. Du vyresnieji broliai žuvo Antrajame pasauliniam kare. Mahačkaloje gyvena jo jaunesnis brolis Gadži Gamzatovas, yra Rusijos mokslų akademijos akademikas.

1945 – 1950 m. R. Gamzatovas studijuoja Maskvos Gorkio vardo literatūros institute. Baigęs, 1951 m. yra išrenkamas Dagestano rašytojų sąjungos valdybos pirmininku, kur dirbo iki pat mirties.

Eilėraščius pradėjo rašyti sulaukęs vos devynių metų. Kūrybinis poeto gyvenimas prasideda 1937 m. Pirmieji jo eilėraščiai pasirodo avarų respublikiniam laikrašty. Pirmoji avarų kalba parašyta jo eilėraščių knyga (Liepsnojanti meilė ir deginanti neapykanta) iš spaustuvės išeina 1943 m.

Jam buvo tik dvidešimt, kai buvo priimtas į Sovietinę rašytojų sąjungą. Nuo to laiko avarų, rusų, dagestaniečių, kaukaziečių, viso pasaulio tautų kalbomis išėjo dešimtys poetinių, prozos, publicistinių jo knygų. Iš jų paminėtinos: Kalnuose mano širdis, Aukštos žvaigždės, Saugokite draugus, Gervės, Prie židinio, Rašmenys, Paskutinė kaina, Pasakojimai, Gyvenimo ratas, Audringos Kaukazo dienos, Vidurdienio karštyje, Mano Dagestanas, Dvi skepetos, Teisk mane pagal meilės kodeksą, Sonetai ir kitos. Knygos buvo godžiai skaitomos, įgavo visuotinį pripažinimą. Pasaulyje atsirado milijonai rašytojo gerbėjų.

R. Gamzatovo talento kūrybos šaknys nueina giliai į kalniečių gyvenimo buitį ir papročius, kurie būdingi visoms Kaukazo tautoms. Jo kūryboje puslapis po puslapio atsiverčia kalniečių gyvenimiškoji patirtis, jų dvasinis gyvenimas, kurio esmę sudaro bendražmogiškojo pasaulio sampratos ir tokie kertiniai jų akmenys, kaip pilietiškumas, humanizmas, krikščioniškosios dorybės. Visas poeto kūrybinis pasaulis remiasi į žmogaus išgyvenimus, gyvą ir jautrią jo sielą ir dėl to kiekvienam yra artimi ir lengvai suvokiami.

R. Gamzatovas ne tik daug rašo, bet ir kvalifikuotai verčia į avarų kalbą Puškino, Lermontovo, Nekrasovo, Ševčenkos, Bloko, Jesenino kūrinius. Taip pat jis išverčia arabų poeto Abdulos Asizo Hodži ir kitų, ne rusiškai rašiusių autorių kūrinių.

Daugelis Rasulo Gamzatovo kūrinių tapo dainomis. Jo eilėraščiais susidomėjo daugelis Dagestano, Kaukazo, Rusijos ir kitų valstybių kompozitorių. Leidykla „Melodija“ yra išleidusi daug plokštelių ir kompaktinių diskų su rašytojo dainų tekstais.
Rasulą Gamzatovą vertino ne tik eiliniai skaitytojai, bet ir valstybių valdininkai, meno žmonės. Už gerus, nuoširdžius, meniškai parašytus kūrinius rašytojas apdovanotas visais įmanomais garbės vardais, jam skirta nemaža premijų. Jo talentą gerbia ir pažymi ne tik sovietų sąjungos, bet ir viso pasaulio valstybių veikėjai. Jam suteiktas Dagestano liaudies poeto, Socialistinio darbo didvyrio vardai. Suteiktos Lenino, Valstybinės premijos. Jam suteiktos tarptautinės premijos – „Geriausias 20 amžiaus poetas“; „Lotoso“ (Azijos ir Afrikos rašytojų); Džavacharlalo Neru, Firdusi, Christo Botevo, Šolochovo, Lermontovo ir kt.

Rašytojas daug kartų buvo renkamas Dagestano ir Sovietų Aukščiausios tarybos deputatu, bei į tų valdžios organų vadovų būrį. Taip pat daug kartų buvo Dagestano ir Sovietų rašytojų suvažiavimų delegatu. Dalyvavo visuomeninių organizacijų veikloje: komitetuose skirstančiuose Lenino ir Valstybines premijas, Sovietinio taikos komiteto nariu, daugelio centrinių žurnalų ir laikraščių redkolegijų nariu („Novyj mir“ – Naujas pasaulis, „Družba narodov“ – Tautų draugystė, „Literaturnaja gazeta“ – Literatūrinis laikraštis, „Literaturnaja Rosija“ – Literatūrinė Rusija ir kt.). Keturis kartus buvo apdovanotas Lenino, trim Darbo raudonosios vėliavos, Spalio revoliucijos, Tautų draugystės ir kitais ordinais ir medaliais. Turėjo ne vieną ir užsienio valstybių apdovanojimą.

Pagal poeto kūrinius pastatyta ne vienas spektaklis. Leningrado operos ir baleto teatre – baletas „Kalnietė“, Peterburgo didžiajame komedijos teatre – spektaklis „Mano Dagestanas“, avarų muzikinio dramos teatro scenoje – „Kalnuose mano širdis“, „Saugokite motinas“, „Kalnietė“ ir kt.

Rasulo Gamzatovo gyvenimui ir kūrybai atskleisti ne vieną savo kūrybos puslapį yra paskyrę literatai: K. Sultanova, V. Ogniova, V. Dementjeva ir kt. Apie rašytoją sukurta filmų – apybraižų: Kalnuose mano širdis, Baltosios gulbės, Kaukazietis gimęs Cadoje, Rasulas Gamzatovas ir Gruzija. Pagal jo kūrinius sukurti du meniniai filmai: „Kalnietė“ ir „Pasakojimas apie drąsųjį Hočbarą“.

Poetas palaidotas Machačkalos kapinėse Tarki – Tau kalno papėdėje, kur amžinam poilsiui jau anksčiau atgulė ir jo žmona Patimat. Jo priešmirtinis nurodymas: „Aš prisakau, kad Dagestano kalniečiai mylėtų savo skurdžias, nederlingas uolas ir saugotų jas, kaip neįkainuojamą brangenybę“.

Dagestanas, jo žmonės, istorija, tradicijos, legendos ir padavimai skaitantiems R. Gamzatovo kūrinius, atsiskleidė visu grožiu, visa mažos tautos platybe. Apie tą mažą tautelę sužinojo visas pasaulis. Poeto filosofija – gerumas, jo poezija – meilė. Dėl to jį pripažino viso pasaulio skaitytojai.

Poetas savo kūryba sukūrė ištisą imperiją, kurią vadino Cadastanu. Tai žiburių ir meilės šalis, kuri svetingai priėmė milijonus skaitytojų. Nerašyti kalnų įstatymai, amžius saugoję Dagestaną nuo nelaimių ir draskymosi, iš naujo suskambėjo ir buvo įprasminti Kalniečio konstitucijoje. Tos konstitucijos esmė remiasi į draugystę ir svetingumą, nes vienintelis poeto gyvenimo kodeksas buvo Meilės kodeksas.


Bibliografija:

Vertimai į lietuvių kalbą:

Kalnų šaltiniai : [eilėraščiai]. - [vertė Algimantas Baltakis ir Vytautas Rudokas]. - Vilnius : Vaga, 1971. - 149 p.

Mano Dagestanas. - iš rusų kalbos vertė A. Mikuta. - Vilnius : Vaga, 1976. - 396 p.