Indijos poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūrinės Nobelio premijos laureatas. Gimė Kalkutoje ir buvo jauniausias iš 14 vaikų. Šeima gyveno pasiturinčiai. Rašytojo tėvas – šventikas (Brahmanas) dažnai vykdavo į šventąsias Indijos vietas. Motina mirė, kai Rabindranatui suėjo 14 metų. Jauniausias sūnus tapo vienišas, uždaras, skendo liūdesy. Aštuonių metų parašė pirmąjį eilėraštį. Mokėsi namuose, paskui – privačiose mokyklose, Kalkutos Rytų seminarijoje, pedagoginėje mokykloje, Bengalijos akademijoje (studijavo kultūrą ir istoriją). 1873 m., keliaudamas su tėvu po šiaurinę Indiją, patyrė daug įspūdžių, žavėjosi gamta, to krašto kultūra. 1878 m. rašytojas išspausdina pirmą kūrinį – epinę poemą Poeto istorija (Kabikahinе). Tais pat metais išvyko į Angliją studijuoti teisės, tačiau po metų, negavęs diplomo, grįžo, apsigyveno Kalkutoje ir ėmė rašyti. 1883 m. vedė Mrinalini Devi, susilaukė dviejų sūnų ir trijų dukterų, bei išleido pirmuosius poetinius rinkinius: Vakaro dainos (Sandhya Sangeet;1882 m.), Ryto dainos (Prabhat Sangeet;1883 m.). Nuo šių leidinių pasirodymo prasidėjo Rabindranato Tagore poetinė karjera.
1890 m., tėvo potvarkiu, R. Tagore pradėjo valdyti Šelaidecho dvarą ir įsitaisė gyventi prie Padmos upės. Jo 1893 – 1900 m. rašytų eilių turinys vaizduoja kaimo peizažus ir vietinius žmonių papročius. Išskirtiną vietą rašytojo kūryboje užėmė du rinkiniai – Auksinis bokštas (Sonar Tari; 1894 m.) ir Akimirksnis (Khanika; 1900 m.). 1910 m. R. Tagore persikėlė gyventi į Šantiniketaną, kuris yra netoli Kalkutos ir su penkiais bendraminčiais mokytojais atidarė mokyklą. Jo žmona dėl tos mokyklos pardavė savo brangenybes, o poetas – autorines teises leisti savo kūriniams. R. Tagore mokytojavo, pradedėjo rašyti apsakymus, romanus, istorines apybraižas, vadovėlius ir pedagoginio pobūdžio straipsnius. Po žmonos mirties, 1902 m. paskelbė eilių rinkinį Atmintis (Sharan), kurie persmelkti netekties liūdesio. 1903 m. mirė viena rašytojo dukra, 1907 m. – jauniausias sūnus. 1912 m. vyriausias sūnus išvyko mokytis į JAV. R. Tagore prisijungė prie jo, pakeliui užsuko į Angliją ir Viljamui Rotenstainui parodė savo eiles išverstas į anglų kalbą. 1912 m. R. Tagore eilių rinkinys Aukos dainos (Gitanjali) buvo išleistas Anglijoje. Poetas tapo žinomu ir skaitomu Vakarų Europoje.
1913 m. R. Tagore suteikė literatūrinę Nobelio premiją. „Už giliai išjaustas, originalias, geras eiles, [...] kurios tapo Vakarų literatūros dalimi“– buvo pažymėta įteikiant apdovanojimą. Poetas tuo laiku buvo JAV ir atsiuntė telegramą, kurioje pažymėjo prielankumą už tai, kad vyrauja teigiamas požiūris, kuris tolimus suartina, svetimus daro giminėmis. Gautus pinigus poetas paaukojo savo įsteigtai ir kuruojamai mokyklai. Vėliau ši mokykla tapo universitetu, kur studentams už mokymąsi nereikėjo mokėti.
1915 m. R. Tagorei buvo suteiktas riterio titulas. Tačiau praėjus keturiems metams, kai anglai Amritsare šaudė į taikią demonstraciją ir nukovė 400 žmonių, rašytojas riterystės atsisakė.
Trisdešimt metų R. Tagore paskyrė kelionėms ir tapybai, nors jau sulaukęs 68 metų. Jis aplanko Europą, JAV, Artimuosius Rytus. Jo paveikslus susidomėję žiūri Miuncheno, Niujorko, Paryžiaus, Maskvos ir kitų miestų gyventojai.
R. Tagore parašė nemažai pjesių. Svarbiausios iš jų: Aukojimas (Visarjan; 1890 m.), Paštas (Dakghar, 1912 m.), Raudonieji oleandrai (Rakta-Karabi;1925 m.). Jų veikėjai klimpsta jaunų žmonių gyvenimo peripetijose, sprendžia socialinius buities klausimus.
R. Tagore novelėse vaizdavo Bengalijos krašto valstiečių buitį ir papročius. Anglų kalba novelių išspausdino 1913 m. rinkinyje Alkani akmenys ir kiti apsakymai (Hungry Stones and Other Stories).
R. Tagorei garbės laipsnius suteikė net keturi Indijos universitetai, taip pat Garbės daktaro Anglijos Oksfordo universitetas. 1941 m. Rabindranatas Tagore, gyvendamas Kalkutoje, ilgam sunkiai susirgo ir mirė.
R. Tagore laimingiausias būdavo, jei jo kūrybą gerbdavo ir skaitydavo eiliniai Bengalijos krašto žmonės, nes ji buvo jiems skirta. Poetas parašė daugiau kaip tris tūkstančius dainų, kurias dainuodavo tolimiausių kaimų žmonės. Daugelis indų R. Tagore kūrybą tapatino su savo krašto kultūra, su liaudies kūryba. Indijos literatūros tyrinėtojas Krišna Kripalani yra pažymėjęs, kad R. Tagore „yra sustiprinęs savo liaudies tikėjimą jos kalba, jos kultūros ir papročių išlikimu“.
Iš R. Tagore pasakytų minčių:
„Kai kuri nors viena religija įsigeidžia priversti visą žmoniją priimti jos doktrinas, ji tampa tironija. Žmogus bjauresnis už žvėrį, kada jis žvėris. Kai prieš klaidas užtrenkiame duris, tiesa sunerimusi: „Kaip dabar pro jas aš įeisiu?“ Kai širdys pilnos meilės ir plaka nuo susitikimo iki išsiskyrimo, užtenka menkutės užuominos, kad suprasti vienam kitą. Gyvenimas savo visuma niekada nepriima mirties rimtai. Jis juokiasi, šoka ir žaidžia, jis stato, renka ir myli prieš pat mirties akis. Tiktai tada, kai mes išskiriame vieną vienintelį mirties faktą, mes pastebime jo tuštybę ir nuliūstame.“
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Išsipildymo naktis / vertė Jonas Kazėnas. - Kaunas : Kuznickio ir Beilio sp., 1934. - 158 p.
Alkani akmenys. - Kaunas : Fakelas, 1935. - 220 p.
Namai ir pasaulis : romanas / vertė S. Sabonis. - Vilnius : Valst. grož. lit. l-kla, 1959. - 244 p.
Lyrika / vertė V. Nistelis. - Vilnius : Vaga, 1972. - 479 p.
Aukso miražas : apsakymai / vertė Bronė Balčienė. - Vilnius : Vaga, 1983. - 189 p.
Krislelis : romanas / vertė A. Rabačiauskaitė. - Vilnius : Andrena : Dictum, 1995. - 219 p.
Sudužimas : romanas / vertė Eugenija Stravinskienė. - Vilnius : Andrena : Dictum, 1995. - 263 p.
Paklydę paukščiai / iš anglų kalbos vertė Alfonsas Tyruolis. - Kaunas : Kauno kultūros rūmų knygynas salonas, 1998. - 67 p.
Užklydę paukščiai / iš anglų kalbos vertė Zigmantas Ardickas . - Kaunas : Gardenija, 1998. - 103 p.
