Apie:
Rusų poetas, vertėjas, darbo didvyris, valstybinių premijų laureatas.
M.V. Isakovskis gimė neturtingo valstiečio šeimoje Smolensko gubernijos Glotovkos kaime. Iš trylikos šeimoje gimusių vaikų Michailas buvo dvyliktasis. Gyvi liko ir gyveno tik penki vaikai. Šeima nesudurdavo galo su galu, duonos neužtekdavo iki naujojo derliaus. Žiemą tekdavo badauti. Baigęs pradžios mokyklą, M.V. Isakovskis mokslą tęsė gimnazijoje, tačiau iš 6 klasės turėjo išeiti, nes neturėjo iš ko gyventi. Pradėjo dirbti. 1917 – 1918 m. dirbo kaimo mokyklos mokytoju, 1919 m. tapo Elnios miesto laikraščio redaktoriumi, 1921 – 1930 m. dirbo Smolensko srities laikraščio „Darbo kelias“ redakcijoje, 1931 m. persikėlė gyventi į Maskvą, redagavo žurnalą „Kolchoznikas“.
M.V. Isakovskis anksti pradėjo rašyti. Savo poetinio kelio pradžia jis laikė 1924 m., kai buvo išspausdintas eilėraštis Gimtasis ir kiti. Smolensko laikotarpiu išėjo trys jo eilėraščių knygelės, o 1927 m. Maskvoje išėjo eilių knyga Laidai šiauduose (Провода в соломе). Šią knygą labai gerai įvertino M. Gorkis ir apgynė jaunąjį poetą, kurį smarkiai puolė ideologizuota sovietinė kritika. N. Gorkis rašė „Jo eilėraščiai paprasti, geri, labai jaudina savo nuoširdumu.“
1930 m. pasirodė knyga Provincija (Провинция), 1931 m. Žemės meistrai (Мастера земли), 1936 m. Keturi norai (Четыре желания), Eilės ir Dainos (Стихи и песни). Visuose eilėraščių rinkiniuose ryškiai skambėjo kaimo tema. Daugelis M.V. Isakovskio eilėraščių virto liaudies dainomis. Prie tokių priskirtini: Katiuša, Ir kas jį žino, Atsisveikinimas, Palydos ir daugelis kitų. Ypač daug lyrinių eilėraščių poetas sukūrė karo metais. Labiausiai įsimintini šie: Pafrontės miške, Žiburėlis Iki ryto viskas nutilo..., Išlekiantys paukščiai ir kt.
Savo poezijos forma ir kalba M.V. Isakovskio eilėraščiai labai liaudiški, paprasti, aiškūs, prašyte prašosi melodijos ir dainininko. Daugelis lyriko kūrybos posmų nepateko į ideologinių krumpliaračių sukimosi orbitą, nes joje dominavo bendrieji žmogaus jausminiai motyvai – meilė, ilgesys, ištikimybė, pasiaukojimas, tikėjimas, nusivylimas ir kt. M.V. Isakovskis neišvengė ir „socialistinio realizmo“ štampų. Ypač daug tokio „štampo“ eilėse, kur rašoma apie šviesią kaimo žmonių ateitį, gerą sovietinį kaimiečių gyvenimą. Tačiau ta poeto kūryba, kuri skirta žmogaus sielos išreiškimui ir apdainavimui, nepretenduoja į jokius ideologinius kanonus, yra paprasta, žmogiška, žavi. Poeto eilėse piešiamas kaimo peizažas šviesus, optimistinis, tamsesnės spalvos laikinos - tai trumpalaikė rudenio pilkuma, laikina praradimo nuotaika. Tenka pripažinti ir tai, kad M.V. Isakovskio lyrikai būdingas pernelyg paviršutiniškas žmogaus pasaulio traktavimas, nes skvarbesnis ir labiau į gyvenimo realijas smengantis žvilgsnis būtų nusispalvinęs ne tik Stalino laikų „sovietinėmis grožybėmis“, bet ir žmonių ašaromis, o gal net ir krauju, kuris beprasmiškai buvo pralietas kolchozinant, sakysim, Gudijos kaimus, tremiant ir šaudant „buožes“, kitus sovietinio gyvenimo „atskalūnus“.
Į amžiaus pabaigą M.V. Isakovskis parašė ir prozos knygų: Elnios žemėje, Apie poetinį meistriškumą. Pirmoje knygoje aprašomi jaunystės laikų atsiminimai.
Nuo 1965 m. pradėjo smarkiai šlubuoti M.V. Isakovskio širdis. 1966 m. laiške rašytojui Pogodinui poetas rašė: „Esu Vnukove. Viskas būtų gerai, bet neįtikimai nusilpo širdis. Gulėti aš galiu, sėdėti už stalo ir ką nors iš lėto daryti taip pat kurį laiką galiu, bet nueiti 25 – 30 žingsnių man sunku: prasideda baisingas širdies mušimas, linksta kojos, temsta akys.“ Paskui liga tarsi atsitraukė, bet 1970 m. pradžioje išgyti vilčių nebeliko. Poetas tuo laiku jau tarsi stengėsi susumuoti, kas padaryta per amžių, kas per jo nugyventą laiką pasikeitė. Naujuosius 1970 m. jis sutiko Pamaskvės Gerceno sanatorijoje. 1971 m. čia gydėsi ir geras jo draugas Tvardovskis, bet abu sunkiai sirgo, todėl susitikti jau nebeįstengdavo. 1971 m. pabaigoje mirė Tvardovskis. M.V. Isakovskį jo mirtis labai paveikė. Tuo laiku poetas rašė atminimų knygą Elnios žemėje. Jis visą laiką degte degė kūrybine aistra, nors jautė – artėja gyvenimo pabaiga. Norėjo baigti knygą. Mirė laikydamas rankose paskutinius knygos korektūros lapus. Atsiminimų knyga išėjo jau po poeto mirties.
Michailas Vasiljevičius Isakovskis mirė Maskvoje 1973 m.
Bibliografija
Kovos dainos. - Maskva : Karinė leidykla, 1942. - 64 p.
Su mylimaisiais nesiskirkit. - Kaunas : Aušra, 2000. - 239 p.
Isakovskis Michailas Vasiljevičius. Rinktinė. - Vilnius, 1953. - 186 p.
Isakovskis Michailas Vasiljevičius. Poezija. - Vilnius, 1963. - 59 p.
