Apie
Bashō Matsuo (tikrasis vardas Jinshichiro Ginzaemono). Garsus poetas-reformatorius, kaligrafas ir tapytojas. Gimė 1644 m. Igos provincijos Ueno mieste neturtingo samurajų kilmės kaligrafijos mokytojo šeimoje, kuri sūnui įskiepijo meilę kaligrafijai, tapybai ir poezijai. Jau vaikystėje Jinshichiro suartėja su Igos provincijos siuzereno Todō klano įpėdiniu (Todō Yoshitada). Jo remiamas jaunuolis iš provincijos atsiduria senojoje sostinėje Kyōto, kur tęsia savo studijas ir patenka klasikinių kinų ir japonų poezijos bei tapybos meistrų (Morikawa Kyokuru, Kitamura Kigino) įtakon.
Apie 1664 m. Jinshichiro, kartu su Todō Yoshitada paskelbia savo eiles haiku poezijos antologijoje. Nuo 1666m., žuvus Todō Yoshitadai, Jinshichiro trumpam grįžta į gimtinę, tačiau netrukus vėl iškeliauja į Kyōto. Čia tampa senosios haiku mokyklos meistro Kitamuros Kigino mokiniu ir padėjėju. Jaunuolis penkerius metus gilinasi į klasikinę kinų poeziją, kuria dramas, užsiima kaligrafija, monochromine tapyba, rašo eiles (tuomet pasirašinėja Sobo ir Tosei slapyvardžiais).
1672 m. kartu su mokytoju Kiginu keliauja į tuometinę sostinę Edo (dabartinis Tokyō), 1677 ten įkuria savo haiku mokyklą, siekdamas autentiškai perteikti dvasinius išgyvenimus, susidomi novatoriškais haiku principais, remdamasis jais rašo eiles, kritinius straipsnius, komentarus poezijos leidiniams.
1680 m. Jinshichiro keičia įprastą gyvenimo būdą ir išvyksta Koshimos šventyklon. Čia pasineria į dzen mokymą. Ir jau po metų jo kūryboje pastebimas daug gilesnis filosofinis pasaulio suvokimas. Tarsi patvirtindamas savo dvasinį lūžį 1682 m. poetas pasivadina Bashō slapyvardžiu (bashō – bananų lapai – pagal savo gyvenamą bananų lapais dengtą lūšnelę)
1864 m. Bashō leidžiasi į ilgalaikes, su nedidelėmis pertraukomis vienuolika metų užtrukusias keliones atokiais Japonijos keliais. Šiuo laikotarpiu jis sukuria daugybę įstabių kaligrafijos, tapybos, haiku poezijos kūrinių, garsiausius savo dienoraščius Kelionė į Koshimą, Klajojančio poeto laiškai (1687), Kelionė į Sarashiną (1688), Šiaurės takais (1689), Dienoraštis iš Sogos (kituose šaltiniuose – Sagos dienoraštis) (1691) ir kt.
Bashō miršta 1694, sostinėje Edo, nuo įsisenėjusios skrandžio ligos. Ir prieš pat mirtį Bashō nesiliauja kūręs eiles, kurios tapo jo aistra, beveik manija.
Kūrybos bruožai
Tikrasis menas, Bashō įsitikinimu, turi kelti neišbaigtumo įspūdį, skatinti suvokėjo vaizduotę, kuri turi užpildyti menininko atskleistą erdvę, suteikti tam, kas meno kūrinyje pateikta, tik estetinės užuominos formą, savitą prasmę.
Tikrąjį meną Bashō aiškina kaip ilgos meditacijos ir akimirką trunkančio dvasinio nušvitimo rezultatą. Būdingas didžiausias imlumas, stiliaus glaustumas ir kondensacija, asociatyvumas, gili potekstė, metaforiškumas. Net kasdieniškiausiuose gyvenimo reiškiniuose Bashō siekia įžvelgti savitą grožį ir vaizduodamas juos, pakylėti iki tikrojo meno aukštumų. Kanonizuotų grožio formų ir kasdieniškos paprastumo poetikos iškėlimas – vienas būdingiausių Bashō estetikos ir kūrybos bruožų.
Tradiciškai Bashō laikomas haiku eilėraščių meistru. Kartu su japoniška haiga ir zenga tapyba, haiku Bashō paverčia glausčiausia ir daugiausiai laisvės minčiai teikiančia poetine forma, tobulu jautriausių dvasios patyrimų išraiškos instrumentu. Šio menininko išplėtoti estetiniai principai ir stilistiniai atradimai turėjo milžinišką poveikį tolesnei japonų kultūros istorijai. Jam mirus šalyje liko apie 60 talentingų tiesioginių jo mokinių ir apie 2000 sekėjų, apsiskelbusių didžiojo meistro mokiniais. Poetinis Bashō stilius japonų poezijoje vyravo beveik du šimtmečius.
/Parengta pagal: Andrijauskas A. Tradicinė japonų estetika ir menas. Vilnius: Vaga, 2001. 670 p. [p. 360 – 371]; Ueda M. Bashō’s Life. http://darkwing.uoregon.edu [iš Makoto Uedo’s knygos Matsuo Bashō]/
Nuorodos:
Šiek tiek apie poetą ir keli jo eilėraščiai (En):
http://www.big.or.jp/~loupe/links/ehisto/ebasho.shtml
Basho haiku - .pdf formatas (En):
http://www.poemhunter.com/matsuo-basho/poet-9224/
