[b]Apie:[/b[]
Rusų prozininkė, dramaturgė. Gimė Maskvoje 1938 m. gegužės mėn. 26 d. tarnautojo šeimoje. Karo metais gyveno sunkiai, trūko maisto, tekdavo badauti. Blaškėsi tarp giminaičių, gyveno Ufos vaikų namuose. Po karo grįžo į Maskvą, baigė Maskvos universiteto žurnalistikos fakultetą, dirbo Maskvos laikraščių korespondente, įvairiose leidyklose. Nuo 1972 m. – centrinės televizijos studijos redaktore.
Dar būdama studentė rašinėjo eilėraščius ir scenarijus studentiškoms vakaronėms. Pirmas apsakymas „Per laukus“ (Через поля) buvo išspausdintas 1972 m. „Auroros“ žurnale. Po to buvo dešimties metų pertrauka. Pirma parašyta pjesė mėgėjiškam teatrui (1973) „Muzikos pamokos“ buvo pastatyta 1979 m. „Moskvoriečės“ teatre, kurią sovietinė cenzūra iškart uždraudė rodyti. Ją išspausdino tik 1983 m. Kitą rašytojos pjesę „Činzano“ pastatė Lvovo teatras „Gaudeamus“. Profesionalūs teatrai jos pjesėmis susidomėjo tik 1980 m. Tagankos teatras pastatė jos pjesę „Meilė“, „Kolombinos butą“ – „Sovreneniko“ teatras, „Maskvos chorą“ MHAT–as. Daug metų rašytojos kūrinių niekas nespausdino, nevaidino, nes juose buvo pavaizduotas tikras, nepagražintas sovietinis gyvenimas. Ji rašė ir dėjo kūrinius į stalčius. Tuo laiku buvo parašytos dialoginės pjesės – „Stiklinė vandens“, „Izoliuotas boksas“; pjesė – monologas „XX amžiaus dainos“ ir kitos. Rašytojos prozos kūriniai tarsi papildo sceninius, juose, tarsi kokioje kino juostoje, atsispindi mergaitės gyvenimas nuo jaunystės iki senatvės. Tai kūriniai: „Veronikos nuotykiai“, „Klaros istorija“, „Ksenios duktė“, „Šalis“, „Kas atsakys?“, „Mistika“, „Higiena“ ir kiti. 1990 m. rašytoja sukūrė ciklą „Rytų slavų dainos“, 1992 – apysaką „Nakties laikas“. Nepamiršta rašytoja ir mažųjų skaitytojų, kuria jiems, kaip ir suaugusiems, gražių pasakų: „Na, mama, na“, „Pasakos, papasakotos vaikams“, „Mažoji burtininkė“ ir kitos.
Petruševskaja Liudmila Stepanovna gyvena ir kuria Maskvoje.
Šios autorės kūrinių į lietuvių kalbą neišversta.
