Gimė 1760 m. spalio 17 d. Paryžiuje aristokratų šeimoje. Anksti nusivylė namų aplinka, aristokratų gyvenimu, tapo iš sukaupto turto gyvenančių ir pasiturinčių žmonių priešu. Sulaukęs 13 m., jis pasakė religingam tėvui, kad yra netikintis, už ką buvo uždarytas į Sen–Lazaro kalėjimą. Būdamas dar mažas, jis įsakė tarnui iš ryto žadinti žodžiais: „kelkitės grafe, jums teks atlikti didelius darbus“. Jis tikėjo, kad šlovė yra svarbus žmonių veiklos akstinas.
Namuose jo mokytoju buvo žinomas prancūzų enciklopedistas D`Alamberas. Sulaukęs vos 17 metų jis jau turėjo pirmąjį karinį laipsnį. Tarnaudamas karininku Prancūzijos kariuomenėje kovojo už Šiaurės Amerikos nepriklausomybę. Pakliuvo belaisviu į anglų rankas. Kai jį paleido, išvyko į Meksiką, kur įtikinėjo šios šalies vyriausybę kasti Panamos kanalą.
1783 m. Sen–Simonas grįžo į Prancūziją. Prancūzų revoliuciją jis sutiko palankiai, užsiėmė kaimo žmonių švietimu. Kartu Pikardijoje pigiai supirkinėjo žemes, kurias pardavęs gavo didelį pelną. Stiprėjant Jakobinų diktatūrai, Sen–Simonas atsisakė grafo titulo, persikrikštijo valstietišku vardu – Bonomas (Prastuolis). 1793 m. spalio 19 d., gaudant seklius ir bankininkus, jakobinai areštavo ir Sen–Simoną. Jį paleido tik kitų metų rugpjūčio 28 d. Retai kuris po arešto likdavo gyvas, todėl manoma, kad jį suėmė per klaidą. Sen–Simonas net būdamas kalėjime išsaugojo teises į nuosavybę ir toliau pelningai spekuliavo nuvertėjusiais valstybės popieriais. Praturtėjęs Sen–Simonas daug lėšų skyrė mokslininkams, menininkams, verslininkams ir įsteigė Paryžiuje savo saloną. Jo salono nariai turėjo šiek tiek žinoti matematiką, fiziką, psichologiją ir sociologiją. Jis pats tuo laiku kūrė „protingais pagrindais“ visuomenės pertvarkymo projektą.
1820 m. Sen–Simonas atvyko į Šveicariją, kur paprašė madam Stal rankos. Čia jis paskelbė „Ženevos gyventojo laiškus šiandieniniams žmonėms“(Lettres d'un habitant de Genève à ses contemporains). Tuo laiku Sen–Simonas baigė iššvaistyti savo turtą, nusigyveno, kentėjo nuo skurdo, bado ir nervinės įtampos. Jis sunkiai susirgo ir kurį laiką gydėsi ligoninėje nuo beprotystės. Visą laiką galvodamas apie visuomenės pertvarkymą, jis paskelbė keletą traktatų: „XIX amžiaus mokslo darbų įvadą“ (Introduction aux travaux scientifiques du 19 siècle, 1807), „Naująją enciklopediją“ (Nouvelle encyclopédie, 1810), „Mokslo apybraižą apie žmogų“(Histoire de l'homme, 1813), „Užrašus apie visuotinę trauką“(Travail sur la gravitation universelle, 1813). Šiuose kūriniuose Sen–Simonas propagavo utopinės visuomenės kūrimo idėjas, kurioje geranoriškumo apimti verslininkai, intelektualai ir kiti tarnautų neturtingoms ir skaitlingoms žmonių masėms.
Restauracijos metais (1814 – 1830) Sen–Simonas tapo politiniu tribūnu ir polemizavo su tais, kurie jo idėjoms nepritarė. Kartu su savo sekretoriumi istoriku O. Tjeru paskelbė veikalą „Europinės visuomenės reorganizavimas“(De la Réorganisation de la société européenne), kuriame aptarė taikos įgyvendinimo galimybes. Jos pagrindą turinti sudaryti tvirta Prancūzijos ir Anglijos sąjunga. Kartu Sen–Simonas užmezgė artimesnius santykius su verslininkais ir leido leidinių seriją skirtų pramonei ir kitiems reikalams. Vienas jų skirtas literatūrai: „Literatūriniai, filosofiniai ir moksliniai svarstymai“(Opinions littéraires, philosophiques et scientifiques, 1823–1824).
Netrukus vietoj O. Tjero su Sen–Simonu pradėjo dirbti O. Kontas, kuris buvo baigęs politinius mokslus. Tačiau dėl ideologinių nesutarimų, greitai atsisakė bendradarbiavimo su Sen–Simonu. Vėliau Sen–Simonui vis dėlto pavyko suburti bendraminčių kolektyvą. 1825 m. buvo išspausdintas pagrindinis Sen–Simono veikalas „Naujoji krikščionybė“(Le Nouveau Christianisme).
Sen–Simonas mirė Paryžiuje 1825 m. gegužės 19 d.
Sen–Simono idėjų puoselėtojai toliau propagavo jo mokymą, išleido žurnalą „Gamintojas“(Le Producteur) ir ciklą paskaitų „Sen–Simono mokslas“(Doctrine de Saint-Simon). Sen–simonizmo idėjos buvo gana populiarios Napoleono III laikais.
Į lietuvių kalbą rašytojo kūrinių nėra išversta.
