Rašyk
Eilės (79178)
Fantastika (2335)
Esė (1603)
Proza (11080)
Vaikams (2735)
Slam (86)
English (1204)
Po polsku (379)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 30 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Janka Kupala

Купала Янка

Apie:

Baltarusių liaudies poetas, akademikas Janka Kupala (tikr. vard. Ivanas Domianikovičius Lucevičius) Gimė 1882 m. liepos mėn. 7 d. Viazinkoje (Minsko sritis, Molodečno rajonas), valstiečio šeimoje, kuris gyveno dirbdamas nuomotą žemę. Pirmi J. Kupalos kūriniai lenkų kalba pasirodė 1903 m. žurnale „Ziarno“ (Grūdai). Pirmas eilėraštis baltarusių kalba „Mano likimas“ (Мая доля) išspausdintas (1904 07 15) „Šiaurės Vakarų krašto“ (Северо-Западный край) laikraštyje. Jo pirmi eilėraščiai ir forma ir turiniu labai primena liaudies dainas. Eilėraštį „Mužikas“ baltarusių kalba išspausdino 1905 m. Nuo 1907 m. pradėjo nuolat spausdintis laikrašty „Mūsų dirva“ (Наша нива). 1906 – 1907 m. parašė poemas „Žiemą“ (Зімою), „Niekam“ (Нікому), „Apmokėjimas meile“ (Адплата каханнем). 1908 m. parašė ir išspausdino poemas – „Amžina daina“ (Адвечная песьня) ir „Už ką?“ (За што?). Poemose skamba socialinio neteisingumo ir turtinės priespaudos motyvai.

1908 m. J. Kupala persikelia gyventi į Vilnių, kur dirbo „Našai Nivi“ (Нашай Нівы) redakcijoje. Čia parašo kūrinius: „Jaunoji Baltarusija“ (Маладая Беларусь), „Užburtoji gėlelė“ (Заклятая кветка), „Žydėjimas“ (Адцьвітаньне) ir kitus, kuriuos spausdina „Našai Nivi“ laikraštyje. 1908 m. Peterburge išleido pirmą savo knygą „Dūdelė“ (Жалейка). Metų pabaigoje už šią knygą J. Kupala buvo neilgam suimtas, o leidinys konfiskuotas. 1909 m pakartotą leidimą taip pat, įsakius Vilniaus generaliniam gubernatoriui, konfiskavo. J. Kupala, nenorėdamas pakenkti redakcijai, pasitraukia iš jos. 1909 m. poetas išvyko į Peterburgą, kur išleido poemą „Amžina daina“ (Адвечная песьня), 1910 m. eilėraščių rinkinį „Gusliaras“ (Гусьляр). Tais pačiais metais parašė poemą „Kurganas“ (Курган) ir dramą „Sapnas ant kurgano“ (Сон на кургане), kur bandoma ištirti ir visiems paaiškinti liaudies skurdo priežastis. Poema 1912 m. buvo išleista Peterburge. 1911 – 1913 m. J. Kupala su motina ir seserimis gyveno Akopų dvare. Čia parašė pjesę – komediją „Paulinka“ (Паўлінка), kurią suvaidino Peterburgo ir Vilniaus teatrai. Čia 1913 buvo parašytos dvi poemos ir du sceniniai kūriniai, kurių pastarasis – „Išardytas lizdas“ (Разорённое гнездо) 1919 m. išspausdintas Vilniuje. 1913 m. pavasarį buvo išleista eilinė J. Kupalos knyga „Gyvenimo keliu“ (Шляхам жыцця).

1913 m. rudenį rašytojas grįžo į Vilnių, kur iš pradžių dirbo Baltarusių leidybinės draugijos sekretoriumi, o vėliau laikraščio „Našai Nivi“ redakcijoje. Nuo 1914 m. pavasario tapo šio laikraščio redaktoriumi.

1909 – 1913 m. mokėsi Peterburgo bendro lavinimo kursuose, 1915 m. Maskvos liaudies universitete.

Po spalio perversmo visa širdimi ir jausmais atsidavė melagingiems ir beprasmiškiems komunistų partijos idealams. Poemoje „Ant Oresko upės“ (Над рекой Оресой, 1933), eilių rinkiny „Baltarusijai apdovanotai ordinu“ (Белоруссии орденоносной, 1937) giedojo ditirambus socializmo statyboms ir Baltarusijos kaimo žmonių prievartai bei trėmimams į Sibirą. Vėliau nuo galvos iki kojų pateko į stalinistinės ideologijos liūną ir rašė eiles, kuriose, kaip ir mūsiškė S. Nėris, šlovino „ūsuotojo tautų žudiko“ Stalino asmenybę. J. Kupalos vardą Stalino pakalikai plačiai naudojo mulkinant kitų tautų žmones.

II Pasaulinio karo metais J. Kupala žurnalams ir laikraščiams rašė publicistinius straipsnius, kurie buvo godžiai skaitomi. Parašė nemaža ir patriotinių eilėraščių.

Atmetus J. Kupalos lemtingus suklydimus, už kuriuos Baltarusijai ir kitoms tautoms teko sumokėti nužudytais ir badu numarintais milijonais savo tautiečių, jo eilės ir poemos yra liaudiškos, tarsi išėjusios iš pačios žmogaus širdies, kunkuliuote kunkuliuojančios lyrizmu, liaudišku paprastumu, paperkančiu nuoširdumu.

J. Kupala buvo geras rusų kalbos žinovas ir vertėjas. Jo plunksnai priklauso ne vienas A. Puškino, T. Ševčenkos, A. Mickevičiaus, N. Nekrasovo ir kitų autorių poezijos vertimų.

J. Kupala buvo apdovanotas ordinais ir medaliais, 1941 m. suteikta Stalino premija, 1945 m. Minske pradėjo veikti jo muziejus.

Mirė Janka Kupala Maskvoje 1942 m. birželio mėn. 6 d.


Bibliografija:

Vertimai į lietuvių kalbą

Kupala J. / Mano dalia. - Vilnius : Vaga, 1982. - 189 p.
Kupala J. / Ant Oriesos upės. - Minskas : Baltarusijos valst. l-kla, 1935. - 59 p.
Kupala J. / Ne ragelis dejuoja : eilėraščiai, poemos, pjesės. - Vilnius, 1957. - 450 p.



Gimė: 1882-07-07
Mirė: 1942-06-06
 


Įvykiai

  • Iš renginių ciklo, skirto J. Kupalos pjesės „Paulinka” pastatymo 100-mečiui paminėti
    2013-01-23
    Sausio 27 d. 15 val. Vilniaus Mokytojų namų Mažojoje salėje - Parodos, apie J. Kupalos gyvenimą ir kūrybą atidarymas, 16 val. Didžiojoje salėje - Baltarusijos folkloro ansamblio „Kupalinka” koncertas. Renginiai organizuojami Baltarusijos ambasados iniciatyva. Pastate, kur dabar įsikūrę Vilniaus mokytojų namai, 1913 m. veikė klubas „Sokol”. Šiame klube baltarusių muzikinis dramos būrelis pastatė  ir parodė Jankos Kupalos pjesės „Paulinka” premjerą,...
     
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-06 17:00
Valkas
Zhyve Belarus'! =]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą