Apie:
Ilsė Aichinger (Ilse Aichinger) - nepelnytai lietuvių skaitytojų akiratin nepatekusi austrų prozininkė, dramaturgė ir poetė. I. Aichinger su dvyne seserimi Helga gimė 1921 m. lapkričio 1 d. Vienoje, mokytojo bei žydų kilmės gydytojos šeimoje, ir iki penkerių metukų augo Lince. Vėliau tėvai išsiskyrė, nes tėvas nenorėjo gadinti karjeros netinkama giminyste. Ilsė liko gyventi su motina ir seserimi Vienoje.
Po Vokietijos aneksijos Austrijoje įsigalėjo nacionalsocialistai, netrukus ėmę persekioti žydus. Prasidėjęs karas užkirto kelią šeimos emigracijai ir pabėgti sugebėjo tik sesuo Helga (ji iki šiol gyvena Londone). Motina neteko darbo, dauguma jos giminaičių buvo deportuoti ir nužudyti. Ilsei su motina pasisekė rasti prieglobstį prie pat Vienos gestapo būstinės. Baigusi gimnaziją būsimoji rašytoja dėl savo kilmės negalėjo stoti į aukštąją mokyklą ir per Antrąjį pasaulinį karą abi su motina turėjo dirbti priverstinius darbus. Po karo Ilsei vis dėlto pavyko įstoti į universitetą ir ji pradėjo studijuoti mediciną. Po kelių metų metė studijas, mat norėjo užbaigti pirmą ir vienintelį, nemažai autobiografinių faktų turintį, romaną Didesnioji viltis (1948).
Visuomenės dėmesį į save I. Aichinger atkreipė jau parašiusi esė Ketvirtosios durys (1945), kuria pirmą kartą austrų literatūroje buvo prabilta apie koncentracijos stovyklas. Vėliau sukūrė gausybę novelių, eilėraščių ir radijo pjesių, dirbo moksline redaktore leidykloje ir pedagoge. Priklausė garsiajai literatų „Grupei 47“, kurioje susipažino su būsimu vyru – vokiečių rašytoju Giunteriu Eichu (1907-1972). 1953 m. abu literatai sukūrė šeimą, užaugino sūnų Klemensą (1954-1998) ir dukrą Mirjam (g. 1957). Septintajame dešimtmetyje rašytoja nemažai keliavo po Afriką ir JAV.
Po motinos mirties I. Aichinger 1984 m. iš Austrijos persikėlė į Vokietiją (Frankfurtą prie Maino) ir ėmė vis labiau trauktis iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo. 1997 m. drauge su kitais austrų rašytojais pasisakė prieš ketinimą pritaikyti naująsias vokiečių kalbos rašybos taisykles literatūros kūriniams mokykliniuose vadovėliuose.
Rašytoja gyveno pakaitomis Vokietijoje ir Austrijoje, teparašydavo tik trumpų sentencijų ar aforizmų. Paskutinis jos kūrinys, išleistas po 2000 m. įteikto reikšmingiausio literatūros apdovanojimo Vokietijoje – Josepho Breitbacho premijos, – yra memuarų ir filmų kritikos rinkinys Kinas ir lemtis (2001).
Už kūrybą I. Aichinger apdovanota daugiau nei dešimtimi svarių Vokietijos ir Austrijos literatūros premijų, yra PEN klubo, Berlyno menų bei Vokietijos kalbos ir poezijos akademijos narė. Kaip ir daugeliui austrų rašytojų, Ilsės Aichinger kūriniams būdingas skeptiškas požiūris į kalbą bei žaismas su ja. Dėl šifrų ir paradoksų gausos nuolat stulbinantis jos rašymo stilius dažnai pavadinamas „kafkišku“. Pati autorė laikosi nuomonės, kad suprantamumas nėra literatūros kriterijus.
2004 m. jaunas kino režisierius Tomas Garberis ekranizavo „Grupės 47“ literatūros premija apdovanotą Ilsės Aichinger novelę Veidrodinė istorija (1952; lietuvių kalba 1977), kuri tarsi veidrodyje – nuo mirties iki gimimo – pasakoja mirštančios jaunos moters gyvenimą. Šis penkiolikos minučių trukmės filmas tais pačiais metais Grace (Austrija) vykusiame Trigitalaus filmo festivalyje laimėjo pirmąją vietą.
Bibliografija:
Tik dviejų I. Aichinger novelių (Veidrodinė istorija ir Atsitikimas mėnulyje) vertimai į lietuvių kalbą yra publikuoti austrų novelių rinkiniuose:
Vargšas muzikantas: austrų novelės [sudarė Teodoras Četrauskas]. - Vilnius: Vaga, 1977. - p. 232-239. (nov. Veidrodinė istorija)
Austrų novelės [sudarė; Teodoras Četrauskas]. - Vilnius: Vaga, 1991. - p. 357-361. (nov. Atsitikimas mėnulyje)
Nuorodos:
I. Aichinger novelių [i]Lango teatras, Ten, kur gyvenu, Mano žaliasis asilas vertimai į lietuvių kalbą: http://www.tekstai.lt/versti/ilseaich
