Amerikiečių poetas. Advokato sūnus. Gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose, Portlendo mieste 1807 m. vasario mėn. 27 d. Mokėsi Boudoinsko koledže, paskui mokslus tęsė 1826 – 1829 m. ir baigė juos Europoje. 1836 – 1854 m. profesoriavo Harvardo universitete.
Pirmus eilėraščius išspausdino 1820 m., eilėraščių rinkinius išleido 1839 m. – „Nakties balsai“, 1842 – „Eilės apie vergovę“, 1858 m. – „Perskrendantys paukščiai“ ir kt. Amerikiečių rašytojams didelį poveikį turėjo V. Longfelo Europos poetų vertimai į anglų kalbą (1846 m.). Poetas taip pat parašė ir išspausdino keletą prozos knygų: „Giperijonas“ (1839), „Kavana“ (1849), kelionių knygą – „Už vandenyno“ (1835).
Rašytojas savo knygose jautriai aprašo aplink besiskleidžiančią ir žydinčią gamtą, dievina savo protėvių – indėnų buitį, jų papročius ir gyvenimą. Jau pirmosiose savo eilėse apdainavo indėnų kovas už nepriklausomybę, žavėjosi jų senaisiais padavimais ir legendomis. Jis neapkenčia indėnų kultūros naikinimo, tačiau, kaip poetas jis neužsiima kovos šūkių deklaravimu, o lieka meninių įvaizdžių plotmėje. Jis taip pat apdainuoja pirmųjų persikėlėlių gyvenimą, poemose „Evangelina“ (1847) ir „Meilzo Stendišo piršlybose“ (1858) perkelia į amerikiečių poeziją hegzametro teikiamas galimybes. Paėmęs pavyzdžiu suomių „Kalevalą“ ir panaudodamas indėnų liaudies literatūrini siužetą, jis sukūrė „Hiavatos giesmę“, kuri išgarsino jo vardą visame pasaulyje. Šiame kūrinyje į vieną poetinę legendą susipina sakmės apie dievus, mitologiniai indėnų paveikslai ir buvę tikri istoriniai įvykiai.
Longfelas Henris Vodsortas mirė Masačiusetso valstijų Kembridže 1882 m. kovo 24 d.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą
Hiavatos giesmė. - Vilnius : Vaga, 1981. - 174 p.
