Giulio Leoni (gimęs 1951 m. rugpjūčio mėn. 12 d.) yra vienas sėkmingiausių Italijos rašytojų, kuriančių istorinius detektyvinius romanus. Gimė ir iki šiol gyvena Romoje. Yra įgijęs literatūrinį išsilavinimą, 1984 m. režisavęs Symbola reviu, skirtą poezijos ir šiuolaikinės estetikos tyrinėjimams, be to jis – Amerikos iliuzionistų organizacijos (American Society of Magicians) ir Italijos iliuzionistų klubo (Club Magico Italiano) narys.
Pirmiausia pradėjęs rašyti poeziją, kuri buvo publikuojama ne tik Italijoje, bet ir JAV, vėliau tapo romanistu ir parašė pirmąjį romaną Dante Alighieri i delitti della Medusa (2000), už kurį laimėjo Tadeschi apdovanojimą. Kiti kūriniai, kurių pagrindinis veikėjas Dantė, pasirodė tik po keleto metų pertraukos: I delitti del Mosaico (2004) ir I delitti della Luce (2005). Kiti Leoni romanai: La donna sulla luna (2002), E trentuno con la morte (2003), Il trionfo della volonta (2005), Il deserto degli spettri (2006).
G. Leoni pasižymi aistringu domėjimusi tuo, kas neįprasta ir keista: alchemija, egzorcizmu, ezoterika, astrologija, chiromantija, taip pat XIII a. literatūra ir XX a. avangardu. G. Leoni – tikras renesanso filosofijos specialistas bei magijos ir iliuzionizmo ekspertas, kaip niekas kitas žinantis, kaip tirti tamsiąsias faktų sritis. G. Leoni istorinį detektyvinį romaną vertina dėl dviejų esminių šio žanro bruožų: paslaptingumo, kaip pastovaus sėkmės garanto, ir istorijos, kaip praeities, į kurią pabėgama nuo šiuolaikinės slegiančios dabarties tam, kad įžengtum į milžinišką vaizduotės ir fantazijų karalystę.
Į lietuvių kalbą yra išverstas ir išleistas kol kas tik vienas rašytojo romanas Mozaikos nusikaltimai.
Pagrindinis G. Leoni romanų herojus – renesanso poetas Dantė (1265-1321), kuris, pasak autoriaus, mums yra menkai pažįstamas. Tik G. Leoni romanuose Dantė veikia ne kaip poetas, o kaip detektyvas. G. Leoni neslepia savo žavėjimosi Dante, kuris yra gerai žinomas kaip istorinė asmenybė ir kaip rašytojas, bet yra pamiršta kita – žmogiškoji – jo pusė.
Dantė G. Leoni romanų protagonistu tapo dėl įdomios ir nepaprastos asmenybės. Kaip teigia autorius, visai nebūtina sukurti naujo personažo, kaip buvo pasielgta žymių detektyvų Herkulio Puaro ir Šerloko Holmso atvejais. Nepaisant to, G. Loeni romanuose vaizduojamos Dantės manieros, įpročiai ir fiziniai negalavimai tėra autoriaus fantazijos vaisiai, tačiau visa kita – istoriniai faktai, kurių gausa kontrastuoja su menkomis žiniomis apie poeto asmeninį gyvenimą, nesusijusį su jo visuomenine ir viešąja veikla.
Pasak G. Leoni, Dieviškoji komedija yra ypatingas kriminologijos pavyzdys. Todėl nėra abejonių, kad tik šio kūrinio autorius galėtų nuodugniai išanalizuoti nusikaltimą, demaskuoti blogį ir kaltininką. Be to, Dantė turi visas tyrėjui būtinas asmenines savybes: racionalumą, vaizduotę ir išskirtinį protą, taip pat fizinę energiją ir kovotojo dvasią. Romanuose Dantė vaizduojamas kaip išmintingas, įžvalgus ir gudrus, jautrus, ryžtingas ir tvirtas žmogus, kuris didžiuojasi prioro pareigomis ir yra įsitikinęs, kad gali pasitarnauti miestelėnams. Jis turi ir silpnybių, bet dėl to tik atrodo labiau žmogiškas: Dantė šiek tiek išdidus ir išpuikęs, kartais suirzęs ir piktas, kenčiantis nuo migrenos ir turintis piniginių sunkumų bei nesugebantis atsispirti moterų gundymams ir vilionėms.
Būtent šiuos Dantės charakterio bruožus G. Leoni savo romanuose atskleidė labiausiai, o rašydamas naudojosi daugybe iš esmės skirtingų ir sunkiai sugretinamų šaltinių. Pripažinta literatūra, istoriniai rašytinių šaltinių rinkiniai ir rimti straipsniai jam nebuvo svarbesni už legendas ar Internetą. Jis teikė pirmenybę tai informacijai, kuri jį sužavėdavo ir nustebindavo, nes, pasak jo, „pasakojimas tik tuomet bus sėkmingas, jei skaitytojas juo susidomės nuo pačios pradžios.“
Bibliografija:
Mozaikos nusikaltimai / Giulio Leoni ; [iš italų kalbos vertė Birutė Žindžiūtė-Michelini]. – Vilnius : Versus Aureus, 2006. – 328 p.
