Apie:
Rusų rašytojas ir prozininkas Anatolijus Ignatovičius Pristavkinas gimė spalio 17 d. Maskvos srities Liubercuose. Per 1941 – 1945 m. karą liko našlaitis – mama mirė nuo tuberkuliozės, tėvas negrįžo iš karo. Jis augo vaikų prieglaudose, mokėsi amatų mokykloje, pradėjo dirbti nuo 12 metų. Sulaukęs 14 metų, pabėgo iš vaikų prieglaudos. Pamaskvėje buvo daugiau kaip 200 vaikų prieglaudos namų, kurie aštriai konkuravo tarpusavyje. Paauglių konkurencinė kova neretai baigdavosi žiauriomis muštynėmis ir mirtinais sužeidimais. Ten, tariant rašytojo žodžiais, formuodavosi tikros plėšikų gaujos.
Pabėgęs iš vaikų namų, Anatolijus nusigavo į Sernovodską, dirbo maisto konservų fabrike. Sulaukęs 15 m. jau dirbo Žukovsko aerodrome.
Nuo vaikystės labai mėgo skaityti knygas. Po karo pamėgo įvairius saviveiklos ratelius – išraiškingai skaitė eilėraščius, vaidino įvairiuose spektakliuose, jo vaidyba žavėjo žiūrovus. Pradėjo po truputi ir pats rašyti eilėraščius ir skaityti scenoje per pasirodymus. Kartą savo kūrybą parodė laikraštininkams ir jie eiles išspausdino. Tai A. Pristavkiną ne tik sujaudino, bet ir įkvėpė rašyti toliau ir daugiau.
1952 m. baigė Maskvos aviacijos technikumą. Atitarnavo kariuomenėje, po to įstojo į M. Gorkio literatūrinį institutą. 1958 m. žurnale „Junost“ išspausdino apsakymų ciklą „Karo metų vaikystė“ (Военное детство). Baigęs institutą 1959 m. nusivylė savo poetiniu talentu ir eilėmis ir nutarė imtis prozos. Išvyko prie Bratsko elektrinės statybos ir liko ilgam. Jį sužavėjo Sibiro platybės ir statybų užmojai. A. Pristavkinas elektrinės statyboje dirbo betonuotoju ir kartu buvo „Literaturnaja gazeta“ korespondentu. Ten dirbdamas parašė dokumentinių apysakų: „Mano bendražygiai“ (1959) (Мои современники), Laužai taigoje“ (1964) (Костры в тайге), „Liepijos šalis“ (1960) (Страна Лэпия), romaną „Balandėlė“ (1957) (Голубка). Grįžęs į Maskvą dar rašė apybraižų apie BAMo geležinkelio statybą. 1970 m. išspausdino apsakymą „Kareivis ir berniukas“ (Солдат и мальчик). 1987 m. paskelbė romaną „Snaudė naktį aukso debesėlis“, kuris iškėlė jį į savo laiko geriausių rašytojų gretas. Už šią knygą rašytojas apdovanotas Valstybine premija. 1989 m. išėjo apysaka „Gegužiukai“.
1961 m. priimtas i Rašytojų sąjungą, 1988 m. dirbo žurnalo „Aprel“ redaktoriumi, kurį laiką buvo Rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoju. Nuo 2001 m. pirmininkavo komisijai kuri Rusijos prezidentui ruošė dokumentus dėl kalinių pirmalaikio paleidimo iš kalėjimo.
Rašytojas mirė 2008 liepos 11 d. Maskvoje, kur paskutinius metus oraleido su mylinčia šeima.
A. Pristavkinas yra parašęs ir išleidęs 25 knygas.
Rašytojo kūrybą labai sąlyginai galima skirstyti į du laikotarpius – iki 1970 m., kai jo kūryboje dominavo didžiųjų komunizmo statybų patosas ir po 1970 m., kai pasirodė apsakymas „Kareivis ir berniukas“. Visiškai naujos realistinės gyvenimo spalvos pasirodė jo apysakoje „Snaudė naktį aukso debesėlis“, kuri su tikra žmogiška užuojauta, humanistiniu patosu vaizduoja našlaičių vaikų gyvenimą sovietinėse prieglaudose. Čia rasime tiek vaikų vargo, badavimo, neteisybės ir purvo, kad tie namai dažnai gali būti lyginami su kalinių gyvenimu stalinistiniame koncentracijos lageryje. Rašydamas apie du rašytojo kūrybos laikotarpius, nenoriu pabrėžti, kad pirmajame nebuvo realių vaizdų, tikroviškai nupieštų žmonių portretų, bet principinis skirtumas vis tik yra – visa ta galerija yra iškreipta netikrais žmonių siekiai ir kvėpuoja menkaverte to laiko sovietine utopija.
Bibliografija
Vertimai į lietuvių kalbą:
Pristavkinas Anatolijus / Snaudė naktį aukso debesėlis / Vilnius : Vaga, 1989. - 201 p.
