Fee kokts kvailats tskaiciuts...kodėl ne atstuonioliktats ats netsupratau?...A...e...tai yra norėjau patveikinti vitsuts lapai tsu gimtadieniu! Ir kad palinkėjimai patsipildytų, ir jie pūtų tokie – vitsada tilta ir yra ko valgyti, patskui vyno...a...e..patskui puvo knyga, tai yra puvo pirma knyga ir joje puvo paratsyta, kad puvo vetstuvėts ir kad juotse pritrūko vyno ir net Dievats tsuprato, kaip tai yra plogai ir kaip patsidaro plogai, kad linktsmypėtse pritrūktsta vyno ir todėl trupučiuką vyno vitsada reikia kada tvenciame, todėl padarė vyno its vandents ir vanduo tapo vynu, todėl linkiu ir jo, ir knygų, taip taip, daug jumts vitsiemts ir mumts knygų ir tkaitomų, tai yra, kad pūtų ko tkaityti ir paratsytų, tai yra, kad jūts vitsi paratsytumėte po knygą arpa ir po daug, nets ratsyti knygą yra peveik tats pats, kats vertsti vandenį vynu, nets patskui vitsi gali gerti ir pūti tsmagūts ir patenkinti, pe to galima net ne knygats, galima tietsiog pavieniuts eilėratciuts ir prozą, ir vitsą kitą, ir vitką į ratsykuts, ir patkui pataka – vitsi tkaito tai, kats jau nėra vanduo –tai, kas klaidžioja kažkur tai, mūsų ar kažkieno tai kitų galvose, kas blaškosi gatvėmis, įvairiausi nuotykiai, skaudūs ir geri atsitikimai, kas gali ištirpti ant grindinio plytelių ar dingti už gatvės kampo, ką žinosime tik mes ar kas nors kitas, vienas ar du, bet prie ko niekas daugiau ir niekada neprisilies, nepajus lengvo svetimų drugelių plazdenimo prie skruosto, praras tai, kas iš esmės ir nėra svetima, nes viskas yra viena – visi mes esame Vienas Didelis Drugys laiko Visatoje, ir viskas, kiekvienas jo prisilietimas, kurio neužrašome, yra netektis...Netektis mums ir visam pasauliui, nes kiekvienas mūsų skausmas ir džiaugsmas, kiekvieno žmogaus skausmas ir džiaugsmas yra Didelis, nors ir Mažas.
Todėl įprasminkite kiekvieną pajustą Drugio prisilietimą prie savo skruosto kas tik galite, verskite vandenį vynų – rašykite knygas, pavienius kūrinius, kurie ganysis čia arba paskui bus suvaryti į knygas ir jokie vilkai jų neišpjaus. Tegul jie ganosi čia, saugūs. Svarbiausia – nebūkime vieni kitiems vilkais, o kad apkandžiojame vieni kitų kūrinius tai nieko tokio, kartais reikia nukramtyti tai, kas nereikalinga, kad išaugtų tai, kas nauja, tobuliau ir geriau. Kūriniams neskauda, o mums skaudės tik tiek, kiek mes leisime patys, savo galvose, nes toks skausmas nėra kūno skausmas, jis valdomas galva. – Jei esame stiprūs – ir būkime tokie – saulė negęsta dėl to, kad kažkas nors ir kas dieną kartoja, kad ji mėNulis. O jei esame silpni, galvas vis tiek turime, o galvose, vietoj minties – jis stumia mane į bedugnę, tegul būna mintis – taip jis man augina sparnus. Ir tada, ne eisime link bedugnės tos savo galvelės vedami idant nušoktumėme į ją, o auginsimės sau sparnus, kad vieną dieną išsiveržtumėme iš kokono ir taptumėm saule, tokia didele, kad tam kandukui nuoširdžiai galėtumėm pasakyti ačiū. Tai yra neįmanoma. Ištisai ir kasdien tai yra neįmanoma, bet tai yra įmanoma bent kartais, retai, dažnai ir dažniau, pamažu vis lengviau ir lengviau.
Šiandien yra šventė. Šiandien yra ta diena, kai jūs buvote tiek kvaili, kad paprašėte iš Kiškio sveikinimų, tai dabar nebeturite kur dėtis – vargu perskaitysite traktatą, o tai yratik maža dalelė to, ką Kitkitsgalėtų tęsti iki begalybės :D Todėl SU!!! – Vynas, Duona, Meilė, Knyga – ir kad nieko iki apsivėmimo! PA!

Įvertinkite komentarą:

Geras (6) Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2018-03-01 09:13