pakeliui namo
benamių takuose,
kur net gilų rudenį basos pėdos,
prisigėrusios žvarbaus vandens,
nebyliai kužda savo prigimtį,
įminu raudono apavo raštą
ir
šunys iš voljerų
tinkle prikabina seilių gniužulus,
nes jų šnervės pažįsta baimę
ir
kurapkos nesislepia
tarp merdinčių smilgų,
kurios vakarais taip gyvybingai
badydavo mėnulio šviesą,
krintančią į šiltą paukštukų kūną
o
po gobtuvu tūno
tik paprastas žmogelis
raudonais pusbačiais ir kiaura kišene,
kurioje pustuštė degtukų dėžutė
laukia akimirkos, kai bus naudinga
žybt.. dega..