Obuoliai laukinėm akim

Trys obelys įleido šaknis mano galvoje
Nokina obuolius laukinėm akim
Ir siūbuoja, kai galvoju

Kai negalvoju, manęs nebūna
Obelys neturi kur įleisti šaknų
Ir pyksta

Rudeniop aš apsimetu kaštonais
Bet vietos įleisti šaknims nebėra
Todėl supykstu aš ir apmėtau jais kaimyną -
Pats apsimesti nemoka

Vieną pavasarį tu virtai arkliu
ir nugraužei pusę obuolių, kurių dar nebuvo
Obelys įsižeidė ir išsirovė iš mano galvos

Buvo liūdna
Nebeužkliūdavau už durų staktos
O kai radau tinkamo dydžio kepurę
Gyvenimas prarado prasmę

Radau savo obelis kaimyno sode
Bet ten augo kaštonai
Ir vietos šaknims įleisti nebebuvo

Susirinkau savo tris obelis ir parėjau namo

Gera turėti šeimą

Linguoju sau
Obelys galvoja
Ir nokina obuolius laukinėm akim