praeinu

tavim nebeskaudinamais linkiais alkūnių
į tave ir kaskart tyliai praeinant kad
net pirštų adatos negirdėtų to skausmo

tu niekad nepajunti praeinančio mano
šešėlio be kūno pro langus pro šalį
sakoma kliedintiems paliečiam kaktą

kaip Kristus išmeldžia ranką iš kūno
tu vėl nejunti praslystančio linkio
alkūnės palangių paukščių ir vėjų keliais

sunku vis išjausti laukimą praeinant
pro tavo sukurtus žodžius ir sienas lietaus
vagomis be stiklų taip baisu vėl pakelti akis

tarsi į svetimą dievą tarsi ne savo
augintą paveikslą išblyškusį ryto sniege
pralaša bylusis laikmečio ratas kolei

žengiu viena pėda link mūrų saulėtų ne
mano pro langus šešėliu slenku paliečiu
kaktą sau tyliai ir vėl tarp žmonių sugrįžtu