Kryžkelės

Visi šie įvykiai, apie kuriuos noriu tau, mielas skaitytojau, papasakoti, nutiko dar mano ankstyvoje jaunystėje. Tada dar buvau žemo ūgio, tamsiaplaukis bernas, kuris nenorėdamas atsilikti nuo tuo metu Kaune vyravusios mados dėvėjo galifė kelnes, kurias tik šiltuoju metų laiku pakeisdavau į odinius šortus su petnešom, plaukus šukavosi į šoną, ir visur nešiojosi šmaikštų pagaikštį, steku vadinamą. Buvau jaunas, žavus, ką tik baigęs eigulių 42 gimnaziją berniokas. Galvoje švilpavo vėjai atmiešti vasarinėmis nuotaikomis, o akys raibo nuo atsivėrusių perspektyvų.
Stebiu kaip palengva tyškantis šaltas vanduo nuplauna mano rankas nuo prikepusio kraujo. Kapt,... Kapt... šalti, rausvi lašai atsimuša į emaliuotą kriauklės paviršiu. Nejaučiu nieko... nei gailesčio savo aukoms, nei sąžinės priekaištų- mano sieloje tamsi, tyli naktis. Pats laikas kažką keisti...
Tuo metu jau buvau įsidarbinęs mėsos kombinate, skerdiku- technologu. Darbas buvo nuobodus ir monotoniškas. Į neviltį varė buki bendradarbiai- nei su kuo šnektelsi, vis vien nieko protingo nepasakys, bei tai, kad visas į dienos pabaigą aplipdavau krauju, kurį vis sunkiau ir sunkiau darėsi nuplauti.
Labiausiai gaila buvo jaunų veršiukų. Iki pat paskutinės akimirkos jie spoksodavo man i akis, bandydavo lyžtelt ranką... Metu viską...
Galutinai apsisprendžiau, ir supratau, kad laikas pakeisti aplinką ir save po vieno įvykio, eilinės darbo dienos metu. Po ilgos ir sekinančios pietų pertraukos, cecho viršininkas liepė nudoroti dar penkias avienos skerdienas. Jos buvo dar labai šviežios, ir kraujas dar pilnai net nebuvo nuleistas. Kaip tik dorojau vieną iš penkių jaunų ėriukų (kaip mes ceche mėgom vadinti- aviukų) skerdieną, kai išgirdau tylų šnabždesį. Patalpoj be manęs ir avinėlio lavono nieko daugiau nebuvo. Staiga jis pakelia galvą nuo kruvinų, betoninių grindų, įsispitrina į mane šaltom, negyvom akim, ir aš išgirstu kaip jis prabyla, graudžiu, vaikišku balsu:
Agnus Dei, Agnus Dei, quitolis pecata mundi donaei requem...
Pradedu klykti, ne iš baimės, o supratęs, kad tai kas ką tik nutiko, yra mažų mažiausiai stebuklas, tai ženklas iš aukščiau. Ištraukiu pagaliau ranką iš prarėžto pilvo, pasileidžiu tekinas per visą cechą, o širdy taip gera, taip smagu- ji tiesiog kupina valios pasirinkti kitą kelią. Dievo kelią... <..... >
Didelis, naujas baltas pastatas, pačiam  kalno viršuj. Lietuvos Dievologijos institutas- štai kur aš papuoliau po mėnesio laiko intensyvaus dokumentų pildymo, kunigų rekomendacijų ir kitokių biurokratizmų. Mokslas einasi puikiai, aplinka nuostabi- šaunūs dėstytojai, grupiokai, kurių didžiąją dalį sudaro jaunieji provincijos intelektualai. Jaučiausi tarsi patekęs ten, kur ištiesų visą laiką ir buvo mano tikroji vieta, ir su kiekviena diena vis labiau tobulėjau ir ėjau aukštesnio tikslo link
Be abejo, buvo ir šiokių tokių smulkių trūkumų- dauguma grupiokių buvo labai tylios, tarsi ko tais bijotų, ir tiesą sakant nelabai patrauklios. Galvos labai prakaituotos, akys, raudonos ir ašarotos, visą laiką įsmeigtos į knygas. Kadangi tuo metu sau kaip tik ieškojau sugyventinės, buvau lengvai nusistatęs prieš „ Jėzaus sužadėtines“. Kartais, ypatingai per filosofijos istorijos paskaitas pajausdavau įkyrius žvilgsnius, tiesiog deginančius man nugarą.
„... Platonas taip buvo pramintas dėl savo neįtikėtinai patrauklaus ir vyriško kūno... Jis vienas iš pirmūjų senovės Graikijoje įkūrė berniukų filosofijos mokyklą... Dažnai jie lavindavosi nuogi žaisdami įvairiausius žaidimus... “
Po šios, nuobodžiai išdudentos dėstytojo minties, per auditoriją nusirito keletas keistokų atodūsių. Taip nutikdavo dažnokai, ypatingai kai kalbama būdavo apie senovės Graikijos filosofus, tiesiog koks jautresnis grupiokas neatlaikydavo emocinio krūvio... Ir kas man dar nepatiko, tai raudoni kvadratukai koridoriuose ant grindų. Tiesiog paprastos baltos grindys, su raudonais kvadratėliais per vidurį. Jei ant tokio užlipi, tai visą dieną skauda galvą ir spengia ausyse.
            Vieną dieną, po paskaitų grįžęs namo ir atsisegęs kuprinę, lengvai nustebau, joje mėtėsi nedidelis bordo spalvos vokas su antspaudu.
Kas tai?
Paklausiau savęs ir su nekantrumu atplėšiau. Turinys labai intrigavo: „ Šiąnakt  jūs esate kviečiamas į įšventinimo sakramentą. Instituto rūsys, 23, 40h. Bus tortas ir stebuklas. Ateikite vienas. “, tačiau giliai širdyje vis dėlto sukirbėjo negera nuojauta.
Gal neit?
<.... >
Dievologijos instituto rūsys. Švelni prieblanda, jaudinantis miros ir muskuso aromatas. Patalpoje mūsų dvidešimt, ir kas labai keista- nei vienos moteriškos būtybės... Supratau, kad renginį ves kiek vyresni klierikai. Sakramentui neprasidėjus visi primygtinai buvo vaišinami saldžiu vynu iš molinių ąsočių. Kadangi šiaip į alkoholį nespjaunu, čiupau pora taurių ir aš. Tikėjausi kad jos padės įveikti kažkodėl jaučiamą įtampą ir susikaustymą- labai jau prakaitavo delnai, jaudinausi tarsi mažametė per pirmą Komuniją. Šviesos palengva užgeso, vienintelis matomas daiktas tapo salės viduryje blausiai švytintis kryžius. Spektaklis prasideda.
Agnus Dei, Agnus Dei, quitolis pecata mundi donaei requem...
Giesmė tarsi pakibo ore. Švelnus berniuko balsas aidėjo salėje, pritariant melodingiems gitaros akordams. Visų rankos nejučia pakilo į orą. Tam tarpe ir manosios. Pajutau, kaip kūną užplūsta maloni šiluma, sinapsės su nauromediatoriais bei endorfinais ėmė suktis ikšiol nepatirto šokio ritme. Saldi euforija, viskas tartum aplipo lipniu, saldžiu prakaitu... Kai jau pasiekiau aukščiausią atsipalaidavimo laipsnį, ir įtikėjau patekęs į žemiškąjį rojų... Man į šoną įsirėmė kažkoks kietas, bukas daiktas, tarsi atsuktuvo rankena. Bandžiau nekreipti dėmesio, bet tas daiktas nuo manęs vis neatstojo. „BYBYS?!.. ” – sunkiai susisuko mintis mano galvoje. Nuotaika galutinai sugedo, kai kažkieno ranka užspaudė man burną ir pabandė mano galvą nulenkti arčiau žemės. Akimirksniu išsiblaiviau, tarsi per miglą pamenu kaip mano pirštai, vedami instinkto nuslydo kišenės link, kur mano buvusio darbo įrankis slėpė savo aštuonių colių geležtę. Tiesiog tuo metu galvojau kad bloga tradicija būtų eiti kur nors iš namų, nepasiimant šio mielo širdžiai daikto, jis jau buvo spėjęs tapti man ne įrankiu o labiau talismanu... Vienas tikslus judesys, ir išgirdau, kaip įkyrus daiktas ala atsuktuvo rankena šlioptelėjo žemėn. Po to sekė klyksmai... panikos proveržiai... Nutilo muzika... Miros ir muskuso kvapą pakeitė kažkas labai jau pažystamo...
Vakarėlis baigėsi...
Pagalvojau, ir visai nusivylęs patraukiau namo... Daugiau jau ten nebesugrįžau, buvę kolegos mane sutikę gatvėje nuleidžia akis, apsimeta kad nepažįsta, kartais net pereina į kitą gatvės pusę, kad išvengtų žvilgsnio, kad neužkalbinčiau... Tik dar dabar, nors praėjo jau tiek metų, kartais pabundu vidury nakties, visas išpiltas šalto prakaito, ir prisimenu, kaip tąkart grįžęs namo vis bandžiau nuplauti nuo rankų kraują....