jos gilios, nemirksi

žuvų akys pilnos ašarų.
žuvys niekada nieko nešneka,
viską žino ir uoliai tyli,
oro burbulus tik kartais
į skaidrius vokus bučiuoja
ir siunčia padangėm žvaigždėtom.
žmonės tada sako:
ežeras žibintais sidabriniais žydi.
dar sako:
šulinyje dangus gilesnis,
užklaustas kalba, girdi.

žuvų kojos pilnos žingsnių,
nuo dugno ant vandens stiklo
blynus žieduotus ploja.
žmonės tada sako:
menuliui akis žvynais žagia
ir tris svajones pildo,
bet čia tik tos auksinės,
kitos ir be to laimingos.

žuvų akys pilnos ašarų,
čia dėl žvejų - šnekų
jų auksinių nebūna.