vėlinės

Languotom kelnėm spėjau
sušvytuot ir lapkričio, nepamenu
kelintą, per vėlines, tyliai ant
kalno, ten moterys kryžius
į skaras raudonas įsipynę
rypuodamos šviesą dabojo

temsta, pamaniau, kad
pilnatį velniai nujojo, bet ne
pavargo, šalta rudenį
be vilnonių kojinių ir dvasios
juk sakoma, kad jos nujaučia
kai vaškas nuprausia blauzdas
sekmadien

o aš vis žiūriu, langeliuos
savo pasislėpęs
grigališkais choralais
ausis nuo speigo apsikamšęs
kaip nepatekusieji į dangų
kryžiais nepasidalina.