Apie erdvę ir žmones arba senamiesčių laiku

I-asis skyrelis, kuriame svarbūs atsitiktiniai susitikimai

Spalio  pabaiga.
Kažkur tarp Kauno ir Vilniaus - - -

  Jau daugiau nei dvylika minučių stovime su angelu sargu autostradoje. Diena ritasi į antrąją savo dalį, todėl šešėliai persekioja savo šeimininkus. O mašinos vis važiuoja, važiuoja. Man truputį pradeda skaudėti pečius, todėl po truputį iš kuprinės pradedu išiminėti kaštonus. Ir vienintelė priežastis, kodėl žinau kryptį, yra rytinis raštelis. Tiksliau net ne raštelis, o beveik haiku kubu, užrašytas dantų pasta vonios spintelės veidrodinėje pusėje. O jis atrodo maždaug taip:

“eik į tą pusę - -
susitiksim.

kausysim jazz
Cafė de-monmartre
bromely
slėpdamies su lietum
rudeniniams šaliams
kvepiant Jamaica <... >“

  Taip, kažkas vėl paliko nuorodą. Bandau veiksmus pagrįsti aukštąja matematika: begalinėje trimatėje erdvėje esantys žmonės, judėdami ta pačia kryptimi, būtinai susitinka. Bandau save įtikinti, kad šįkart neprasilenksim. Kad nebus dviejų valandų popiet ir nebus nebylaus Užupio. Ar vėluojančių traukinių. Trumpam pagalvoju, kodėl rudeniniai šaliai turėtų kvepėti Jamaika <na nebent citrinom>.
  Paklausiu angelo, ar geriausi dalykai tikrai ateina iš niekur. Jis sako, kad taip. Ir dar priduria, kad dantų pasta buvo mėtų skonio ir nespėjusi nudžiūti.
- Nejaugi laikas ir erdvė visgi gali sutapti? – klausiu nelabai tikėdama.
- Tik teoriškai, - angelas bando nuslopinti mano optimizmą, - tačiau svarbūs atsitiktiniai susitikimai  ir  judėjimas vienoje plokštumoje, ir dar visokios trajektorijos ir ir…
Nebesugebu suvokti jo sakinių struktūros. Tarsi visą parą būtų skaitęs Dostojevskį ar Bulgakovą. Įkvepiu truputį oro, užmerkiu-atmerkiu akis. Šiandieną labai šąla rankos.
- Žmonės, sustokit, - pusbalsiu burbu vidury kelio, - dėde, sustokit, prižadu nepasakoti jums apie erdvę ir žmones, aš prižadu.

  Cypteli stabdžiai. Sustabdau mašiną. Tiesiai į Vilnių. Padėkoju, kad nepaliko mūsų. Tada greitai pasitaisau ir padėkoju, kad nepaliko manęs šalti. Vairuotojas šypteli. Jis auskaruotas ir truputį nesiskutęs. Labai primena vieną režisierių. Paklausiu, ką jis veikia gyvenime. Sako, kad kuria media-meną. O visą likusį laiką praleidžia stebėdamas laiką ir gerdamas absent’ą neaiškiose senamiesčio kavinėse. Nelabai suprantu, ką jis turi galvoje. Tada jis pasakoja apie sociumą per virtualios erdvės prizmę. Visą kelią šnekame apie vaizdą, garsą, internetą, megatroniką...
  Pasakau, kad jis labai įdomus. Ir paklausiu, ar jis gauna raštelius su nuorodom. Vairuotojas sako, kad gauna, dažniausiai on-line.
- Nors apskritai, - trumpam atitraukia žvilgsnį nuo kelio, - interneto nėra. Juk jo paliesti negali.
- O garsą galite paliesti?
  Vairuotojas pamąsto. Truputį pamąstau, kad man labai patinka žmonės. Ir kad ne visus juos galima paliesti, bet tai dar nereiškia, kad jų nėra. Pravėrusi kuprinės kraštelį, įleidžiu oro miegančiam angelui sargui. Vairuotojas įjungia muziką. Sako, kad jam patinka minimal. Ir priduria, kad elektroninė muzika jam primena Klaipėdą. O man uostamiestį primena autobusai, važiuojantys iki Girulių ir dar mažos sraigės teatro aikštėje. Bet garsiai to nepasakau. Vairuotojas paprašo, kad surašyčiau sąrašą dalykų, kurie padeda nuo rudens. Paklausiu, kam jam tai. Sako, kad ieško idėjų ir gydosi liūdesį. Iš žaliojo dienoraščio išsiplešiu skiautelę languoto popieriaus. Kurį laiką stebiu pravažiuojančius automobilius ir jų vairuotojus. Kažin, kodėl jam Klaipėdą primena muzika, o ne žmonės? Tada įtemptai rašau. Ir štai, ką jis perskaitys išlankstęs lapelį.
“Sąrašas dalykų, kurie gelbsti nuo rudens:
1) kakava
2) tikrumas
3) žmonės (žmonės!)
4) rytinis regis ir miegas . ”

  Sulankstau popieriaus skiautelę ir įteikiu vairuotojui. Jis padėkoja ir pasako, kad jį tai džiugina. Sako, kad jau Pilies gatvė.
- Kaip manai, į ką jis panašus?, - nusišypso vyras, o pamatęs kiek sutrikusį mano veidą garsiai nusikvatoja:
- Taip, taip, mes ir patys nežinome į ką. - Tada pataiso žodį “mes” žodžiu “aš”.
  Atsisveikinu. Uždarydama automobilio dureles, pasakau, kad ruduo nepagydomas. Ir vieną sekundę viskas atrodo taip aišku.


II-asis skyrelis, kuriame nėra nieko rimto

Senamiesčių palėpės.
Laikas siekia poliarius. Šiandiena jis sutampa. <... >

  Jis iš tų, kuriuos vieni be proto myli, kiti nekenčia. Jis tai žino. Įžiebdamas smilkalą savo dirbtuvėje, atsiprašo dėl netvarkos. Aplinkui mėtosi juodai-baltos nuotraukos, teptukai, kampe suversti dažai ir senoviškos kino juostos. O šalia dviejų čia stebuklingai išlikusių kėdžių – po kelionės neiškrauta kuprinė. Iš vieno krepšio kyšo raudoni popieriniai žibintai, tylutėliai groja muzika. Iš kavinės apačioje mudu atsinešame plastikinius puodelius arbatos <…>
  Jis pasiūlo prisėsti ant žemės. Sutinku ir susirangau ant pagalvės kampe. Pagalvoju, kad taip elgiasi sušalusios sraigės. Tik dabar pastebiu, kad čia palėpė. Tai toks meksikietiškai marokietiškas interjeras, kurio negąsdina apdaužyti kampai. Oho, pagalvoju. Jis prisėda visai čia pat. Galvoju, kad jis solidus. Ir kad jam virš trisdešimt. Ir kad jam greičiausiai nepatinka minimalizmas – čia pilna retro stiliaus detalių ir septyniasdešimtųjų metų filmų plakatų.
- Man patinka jūsų tapetai, - ištariu ir truputį pasigailiu, kad nesugalvojau nieko subtilesnio.
- Nuotaikos atkūrimo erdvė, štai kaip visa tai vadinu, - linkteli ir šaukšteliu bando kažką sužvejoti savajame puodelyje.
- O Jūs. Jūs kino kritikas, taip?
  Jis šypteli ir liepia paragauti arbatos. Sakau, kad arbata skani. Kmynų. Kaip niekad gerai jaučiu skonį. Pasakau, kad trūksta cukraus. Jis pasiūlo medaus. Neatsisakau. Tada į popierėlį susisuka tabako, vyšnių. Paklausia, ar neprieštarauju. Ne, atsakau. Prisidega. Erdvė prisipildo arbatos, vyšnių tabako ir nežinia iš kur atsiradusių mandarino žievelių kvapo.
- O tau patinka džiazas?
- Mhm, net labai. Ir dar patinka tikrumas. Pavydžiui, Jūs esate tikras vien todėl, kad sėdite su manimi ant žemės, nors ant jūsų švarko lipte lipa smulkiausios dulkelės.
- O tu vis dar tiki rašteliais ir savo teorijom apie erdvę, kryptį ir sutinkamus žmones?
- Tikiu, bet bet...
  Nebaigiu minties, nes dūmai prededa griaužti akis. Tylutėliai groja Kings Of Convenience. Pagalvoju apie hedonistinių akimirkų džiaugsmą ir kad galėčiau čia apsigyventi. Labai noriu miego. Aš visą laiką noriu miego.
- O kur tavo angelas sargas?
  Jis galėtų ir perspėti prieš klausdamas. O tikrai, kur mano angelas?
- Kavinėje, apačioje. Šiandiena japonų trumpametražio kino vakaras. Sakė, eis. Nors visą rytą bandžiau įrodyti, kad filmų žiūrėjimai neįeina į angelų pareigas.
- O kas įtraukiama?
- Buvimas šalia, apsaugojimas nuo blogos akies, tarkim <... >. Bet turėtumėte įsigyti savo nuosavą angelą, kad suprastumėte apie ką aš.
- Aš pagalvosiu, būtinai pagalvosiu.
  Savojo tai tikrai neatiduosiu. Net jeigu ir prižadės arbatos plantaciją kur nors Kombodžoje. Arba dar ką. Tegu įsigyja nuosavą. Taip, nėr čia ko, - pagalvoju ir pritariamai linkteliu galva. Tada paklausiu, ar yra kas geriau už muziką. Jis sako, kad yra. Komedija. Bučiavimasis. Ir dar mistika. Pora sekundžių patyliu. Ant stalelio šalimais pastebiu dantų pastos tūtelę, ant kurios užrašyta „Mėtų skonio. Tinkama rašteliams ant veidrodinių paviršių. “ Taip, visgi gali būti kažkas geriau už muziką.
      „Tikiuosi trumpametražiai geri.
      Ji gurkšnoja arbatą .  Ir čia kvepia kmynais.
      Kaip manai, ji žino? “ <... >






    pasiu
    2006m. ruduo